Prieš praėjusius rinkimus į Seimą susikūrusi populistinė „prisikėlėlių“ partija dabar nesurinktų nei vieno procento tų balsų, kurie balsavo už juos. Jau laikas steigti naują populistinę partiją.

Pasirodo, viešieji ryšiai sufleruoja, kad gal į madą ateis, kas susiję su krikščionybe, nes visom kitom politinėm manipuliacijom žmonės jau tikrai nusivylė. Štai ir paperėta - Krikščionių partija. Jei  būtų pavadinta kokiu kitu skambiu, nuvalkiotu, patriotiniu ar populistiniu vardu - tai palinguočiau galva matydamas kaip perbadėję nori būti valdžioje, prie lovio, dėmesio centre, bet kai čia įpaišomas ir žodis „krikščionių“ - negaliu tylėti.

Partijos pavadinimą - „Krikščionių partija“ paprasčiausiai galima dėti į kabutes ir tiek. Keisčiausiai nuskambėjo parlamentaro Ligito Kernagio frazė suvažiavime, kad jo frakcija „Viena Lietuva“, iki šiol buvusi siela be kūno, susijungė su partija, kuri atitiko šią sielą. Pasirodo, iki šiol nuo „prisikėlėlių“ atskilę „vienalietuvninkai“ po Seimą blaškėsi kaip vaiduokliai, o dabar įsikūnijo. 

Tokiomis manipuliacijomis skatinama nusivilti ne tik politika, bet ir niveliuojamas krikščionių vardas. Šv. Rašte sakoma - „Juos pažinsite iš vaisių“. Kokie tie vaisiai? Jie kelia ne tik šypsena, bet greičiau pasipiktinimą.

Apie patį ekspremjerą Gediminą Vagnorių patylėsiu: išmestas už borto bando sugrįžti. Labiau domina „vienalietuvininkai“ krikščionys: Aleksandro Sacharuko balsavimai už nedalyvaujantį posėdyje kitą Seimo narį - ir apsimetinėjimas, kad yra toks neišmanėlis - tai padarė iš nežinojimo.  Ar kalbos apie susituokusio Laimonto Diniaus ryšius su jauna blondine. O ką besakyti apie girto Seimo nario Roko Žilinsko konfliktus su policiją ir vaizdavimą nekaltu?

Tokia tragikomiška situacija rodo, kad galima pasivadinti bet kuo: drambliu, žirafa, liūtų karaliumi. Bet juo vien pasivadinęs tikrai netapsi.

Einantys į politiką pirmiausia turėtų parodyti, ką nuveikė kilniai dirbdami, pavyzdžiui, visuomeninėse organizacijose kaip savanoriai, be atlygio, vien visuomeniniais pagrindais. O šioje srityje  teigiamus vaisius, galima tikėtis, kad ir kokia valstybinė tarnystė, o ne ponystė bus patikėta.

Tik teigiama visuomenine veikla nevadintina už borto išmesto Artūro Paulausko bandymai iššvaistyti pinigus referendumui su pataisomis priimti konstitucinę nuostatą, suteikiančią galimybę piliečiams inicijuoti Seimo paleidimą. Išvaikykim dabartinį Seimą ir vėl į ji pririnkim manipuliatorių, intrigantų. Tada vėl keikim valdžią. Tuo pačiu keikim ir „krikščionis“, kurie galimai ateis į valdžią.

Gal mano nuomonė neteisinga, bet, manau, visiems akivaizdi situacija, kai norima bet kokiomis priemonėmis įsitvirtinti arba sugrįžti į valdžią prisidengiant gražiais žodžiais.  Linkiu visoms partijoms, turinčioms ar ne skambius žodžius „krikščionis“, tapti krikščionių partija savo mąstymu, gyvenimo būdu, o ne šventų žodžių manipuliacija.