Spalio 2-osios vakarą meno gerbėjus darganos nepabūgti ir ateiti į „Klaipėdos galeriją” paskatino Šiaulių universiteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros studentų paroda „Oda + koncepcija + improvizacija“.

Darbuose – jausmai ir idėjos

Nedidelė ekspozicinė erdvė buvo tikrąja to žodžio prasme užpildyta meno objektais. Modernūs ir archajiški, netikėti ir lyg jau matyti, tačiau visi šilti ir jaukūs – tokiais būti juos įgalino ne tik besiprašanti paglostoma medžiaga – oda, bet ir tai, kad, anot parodos organizatoriaus ir kūrinių autorių – studentų – pagrindinio idėjinio vado Albino Kavaliausko, jaunieji menininkai į darbus sudėjo savo jausmus, mintis ir rankų šilumą.
Klaipėdos žiūrovui pristatomi pastarųjų ketverių metų meninės odos studijų kūrybiniai darbai. Tai jaunų žmonių kūrybiniai ieškojimai, meninės odos plastikos srityje. Juose atsispindi kūrybinis entuziazmas, polėkis, savitas traktavimas, koncepcinės minties išraiška, improvizacija, technologinių galimybių studijos, eksperimentai, individualaus meninio braižo paieška.

Pasekė tėvo pėdomis

Taikomosios dailės ir technologijų katedros vedėjas, odos studijų kuratorius doc. A.Kavaliauskas prieš į parodą susirinkusius klaipėdiečius stojo ne vienas. Šalia – dukra ir bendražygė Ieva Kavaliauskaitė. Ji ne tik „kalbina” odą, kviesdama ją naujam, įprasmintam gyvenimui, bet ir drauge su tėčiu dėstytojauja Šiaulių universitete. „Mokantis teko susipažinti ne tik su oda, bet ir su kitomis technologijomis – medžiu, metalu, - sakė menininkė, - tačiau oda man atrodė pati gyviausia, labiausiai pritaikoma, pavergė mano širdį – man patinka, tai, ką aš darau“.

26-erių merginai visai nekeista dėstyti ne ką jaunesniems studentams. „Tarp neakivaizdininkų yra buvę ir gerokai vyresnių už mane, - juokėsi, - bet aš juk nesistengiu valdyti žmonių, tik dalinuosi tuo, ką pati išmanau, kuo gyvenu, todėl studijų procesas vyksta sklandžiai“.

Parodoje pristatytas I.Kavaliauskaitės darbas „Mąstymo transformacijos – kokonas“ labai ryškus. Autorė teigė jame slypint gyvą mintį, gausybę poteksčių. Minties transformacijos, išlaisvėjimo, išsiveržimo iš ją laikančio kokono idėją menininkė vystys tolau, plėtodama panašių darbų ciklą.

Suteikia naują gyvenimą

Jau parodos atidarymo metu žiūrovai juokaudami klausė, ar odininkų nepersekioja žalieji.

„Kažin, kur dingtum, jei ta galvijų banda, kurios odą sunaudojai kūrybai, staiga atsirastų prieš tave?“ - juokais paklausė manęs bičiuliai, - juokėsi A.Kavaliauskas.- Atsakiau, kad jie turėtų būti man dėkingi, nes yra prikelti naujam gyvenimui. Jų oda neniokojama, jai suteikiama kita forma, ji tarsi įgyja naują gyvybę, reinkarnuojasi tam tikra prasme. Toks mano pasiteisinimas”.

Tačiau rimtų priekaištų dėl to, kad kūrybai naudoja gyvūnų odą, menininkas sakė, nėra sulaukęs.

Įvertino jaunųjų darbą

Klaipėdiečiai menininkai taip pat rengia rimtas taikomojo meno parodas. Viena iš pagrindinių tokių parodų organizatorių ir kuratorių Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus narė keramikė Daiva Ložytė labai pozityviai įvertino parodą: „Oda, odos darbai man labai patinka. Smagu, kad jauni žmonės, studentai dirba su šia medžiaga. Parodoje matau daug naujų idėjų, smagu, kad autoriai nedaro „tuščio“ darbo, kad kuria idėją, kad gilinasi į archaiką, kad sieja modernumą ir tradiciją, sena ir nauja. Čia nėra „orinių“ darbų – darbų be pagrindo.

Į parodos atidarymą taip pat užsuko ir tapytoja Angelina Banytė, grafikė Danutė Žalnieriūtė, menotyrininkas Petras Šmitas.

Meilė – užkrečiamas dalykas

Kalbėdamas apie ekspoziciją ir apie jos autorius, parodos kuratorius A.Kavaliauskas nuolat pabrėžė meilės, atsidavimo savo darbui, kūrybai svarbą.

„Yra katedrų, kuriose skundžiamasi kad studentai nelanko paskaitų. Mes nesiskundžiam. Atvirkščiai – nuolat turime dirbti viršvalandžius, studentai užlaiko dėstytojus po paskaitų, - pasakojo A.Kavaliauskas.- Požiūris tikriausiai užkrečiamas dalykas. Užkrečiame studentus meile, susidomėjimu, nes jei patys atsainiai žiūrėtumėme į medžiagą, odą, tai užkrėstume atsainumu“.

Anot A.Kavaliausko, parodos žiūrovai taip pat jaučia nematomą, metafizinę kūrybos pusę: „Rengdami parodas matome, kad žmonės perima kūrinių nuoširdumą – jie priima tai, ką mato, atvira širdimi ir džiaugiasi. Autorių meilė tam, ką daro, kūriniams suteikia šilumos bei jaukumo. Ir visai nesvarbu, ar į parodą atėjęs žmogus turi meninį išsilavinimą, ar ne, jis jaučia kūrinio dvasią, parodos dvasią, jei taip galima pasakyti“.

Norisi dar geriau

A.Kavaliauskas mano, kad ir jam, ir jo studentams dar yra ko siekti.

„Jeigu kam atrodo, kad viskas puiku, tobula, tai belieka padėti įrankius į šalį ir kur nors pasislėpti. Visada turi norėti daugiau, geriau, labiau“, – mano jis ir prašo lankytojų šioje parodoje neiškoti rafinuotų, solidžių patyrusių menininkų kūrinių.”

„Klaipėdos galerijoje“ jūsų laukia nuoširdūs jaunų, stropių ir aistringai mylinčių savo darbą žmonių darbai, kuriuose užkoduotos gilios ir prasmingos mintys. Kiekvienas daiktas turi savą koncepciją. „Labirintai“, „Reliktai“, „Trys geišos“ – vardino kūrinių pavadinimus, - prie kiekvieno yra dėl ko sustoti ir apie ką pamąstyti”.