„Dabar man jau tas pats, kur gyventi – džiunglių trobelėje ar mieste – manau, esu susiformavęs“, – sako poetas Alis Balbierius, pristatantis naujausią savo kūrinį – poezijos rinktinę „Skaidrumos“. Išties: poezijos knygą iš rinktinių savo eilėraščių paprastai imasi leisti jau subrendęs kūrėjas.

Šmaikštaujant norėtųsi dar pridurti: „Gyventi galima kad ir trobelėje ant debesies“, nes taip buvo pavadinta prieš aštuonerius metus pasirodžiusi A.Balbieriaus esė knyga. Taigi savo susiformavimą kūrėjas dar yra patikrinęs ir laiku.

Tai, regis, niekur neskubantis ir dėl nieko nesiplėšantis menininkas, dažniausiai stabtelėjantis gamtoje, pasiklausantis (pasiklausiantis) paukščių, ir gal todėl A.Balbieriaus plačiai pasireiškiantis kūrybiškumas nekelia jokių abejonių, yra natūralus, organiškas, savaime suprantamas.

Šiuo metu Maironio lietuvių literatūros muziejuje eksponuojama po Lietuvą keliaujanti įspūdinga A.Balbieriaus fotografijų paroda „Jono Meko žemė“. „J.Meko žemė yra kartu ir mano žemė; kartu ir visų lietuvių, tų, kurie tebeturi tas pradžios žemes“, – apie parodą, kurią papildo subtilūs užrašai po nuotraukomis (ištraukos iš J.Meko „Nervuotų dienoraščių“), kalba A.Balbierius.

– Esate pristatomas kaip poetas, fotografas, eseistas. Ar šios trys mūzos dėmesio gauna po lygiai? Jei reikėtų palikti tik vieną apibūdinimą – o gal ir visai ne iš reikalo – kas visų pirma iškyla, dominuoja, kokioje srityje jaučiatės profesionalas, o kas – tiesiog mielas hobis? Apskritai, kiek visa tai, apie ką klausiu, jums svarbu?

– Viskas, ką darau, darydavau ir – galbūt – darysiu dar, yra susiję ir sukasi viename Vienio rate. Gyveni vieną kartą ir, jei tik yra norų ir galimybių, maga išbandyt ne vieną kūrybos sritį. Nieko čia nauja, jei žmogus neapsiriboja ar jam neužtenka vieno dalyko – tokių pavyzdžių pilnas pasaulis ir menų istorija, menininkų, kurie užsiima ne viena kūrybos sritimi, man regis, pilnas ir Kaunas... Man imponuoja toks renesansiškas požiūris į anų laikų menininką, dažniau gal dailininką, kuris buvo ir mokslininkas, ir filosofas, ir amatininkas, ir t. t. Žodžiu, išmanė ne vieną, o kartais gal ir visas mūzas, išskyrus kiną ir fotografiją, kurie atsirado gerokai vėliau.

Kiek tai, ką aš darau, profesionalu – gal ne man spręsti. Profesionalumo sąvoka dabar kažkokia išskydusi, nes labiau matomas šou pasaulio pseudoprofesionalumas negu tikrieji, dažniausiai tylūs, įvairių sričių kūrybos profesionalai. Turiu ir hobį – tai dailės objektų – asambliažų – darymas, kuris mane vienu metu buvo gan aistringai užvaldęs. O dalykai, kurie prieš kelis dešimtmečius buvo neatskiriama gyvenimo dalis – ornitologija, ekologijos dalykai ar Žaliųjų judėjimas, kadaise teikęs vilčių ateičiai ir rimtoms alternatyvoms, pasitraukė arba iš jų buvo pasitraukta labai skausmingai, suvokus, kad visko, ką norėtum, niekaip neaprėpsi...

Kūryboje gal svarbu tai, kad gali daryti, ką nori, ir tai yra laisvas judesys, laisvas mostas – juk nėra jokių kvailų taisyklių, kad rašo tik rašytojai, o tapo – tik dailininkai. Prarastas renesansiškas menininko universalumas mus gal kiek nuskurdino, nors pernelyg didelis universalumas taip pat kelia pavojų išsiskaidyti ir nučiuožti paviršiumi, daugelį dalykų atlikti mėgėjiškai, nes visos lazdos iš tiesų turi ne du, o n galų...

– Kilęs esate nuo Biržų, bet kaip rašytojas sutinkamas drauge su vilniečiais. O iš tikrųjų – vienišius (nors tai konstatuoti labiau tiko užduodant pirmąjį klausimą). Tai priminė parodos atidaryme dalyvavusi Biržų merė, ji pasakojo, kad į jus, Biržuose turintį sodybą, vietiniai iš pradžių žiūrėjo gan nepatikliai, nes esate akivaizdžiai uždaro būdo. Dabar ten jau susibūręs savotiškas gerbėjų ratelis, jie laukia jūsų, domisi jūsų kūryba ir džiaugiasi galintys pabendrauti su menininku. Gyvenate tarp Vilniaus ir Biržų, ar į Vilnių tik šiaip užsukate? Kur jaučiatės geriausiai? Gamtoje, su paukščiais, juk esate studijavęs biologiją, dirbęs Ventės rage?

– Na, čia apie kokius nors gerbėjus ar uždarą būdą – gerokai perdėta... Taip, dabar aš esu Biržuose, bet daugiau „sąmoningo“ gyvenimo – gal ketvirtį amžiaus – pragyvenau Vilniuje. Taigi, esu biržietis-vilnietis, vilnietis-biržietis, turiu tą tikrai gan įdomią centro ir gimtosios provincijos patirtį, tik nežinia, kur ją dėti. Iš Biržų išnykau vos baigęs vidurinę, ir nesigailiu, nes, deja, mūsų šalelės provincijos daugybę gabių menams žmonių tiesiog suėda, paskandina, panardina į buitį, priverčia visas jėgas skirti vadinamajam išgyvenimui ir pinigų darymui. Dabar man jau tas pats, kur gyventi – džiunglių trobelėje ar mieste – manau, esu susiformavęs, o šiuolaikinės komunikacijos tiems, kas jomis moka kaip reikiant naudotis, suteikia gan rimtų privalumų ir galimybę bendrauti praktiškai su visu pasauliu, jei to tik reikia ar prireikia. Šiaip iš tiesų – visa mano erdvės bendruomenė, kūrybinė bičiulija ir bendražygiai yra vilniečiai. Dauguma tų vilniečių yra atkeliavę į tą centrą iš įvairių Lietuvos provincijų, pavyzdžiui, kaip mano buvęs kaimynas Vilniuje poetas Vladas Braziūnas, kuris yra kaimynas ir pagal kilmę – pasvalietis.

Ko labiausiai pasigendu gimtojoje provincijos erdvėje – platesnio kultūros konteksto suvokimo ir tikro, neprovincialaus, kūrybiškumo. Manau, kiekvienam rajone yra žiaurių diletantukų, kurie užima kokį nors vieną kitą svarbėlesnį kultūrai postą, o iš tiesų yra akli kultūros kontekstams žmonės. Lietuvos kultūra juk susideda ne tik iš Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos „centrų“, nors, tiesą sakant, kai gyveni centre, viską ten, tose provincijose, matai kitaip, bet tiesa vis dėlto yra centro pusėje... Šį bei tą darau ar net organizuoju ir Biržų erdvėje – nepavyko čia man gyventi incognito ir užsiimti tik savais dalykais. Čia būtų sunku gyventi, jei neturėčiau išlikusios mano protėvių, konkrečiau, senelės, kuri tarpukariu dirbo mokytoja, sodybėlės – vienkiemio Biržų regioninio parko teritorijoje. Ten mano pavasario, vasaros ir rudens sezonų dirbtuvės, laisva erdvė bet kokiems užsiėmimams. Turiu ir šiek tiek žemės – ir apima labai keistas jausmas, kai pavasarį, mano privačioje baloje kukuoja, pavyzdžiui, balų gegutė – varlė kumūtė, įrašyta į Raudonąją knygą...

Tada apima nostalgija, kad nebeinu gamtininko taku – pavasariais ji stipriausia.

– Kaune veikia jūsų fotografijų paroda „Jono Meko žemė“. Kiek jums artimas dvasine prasme šis menininkas – vienas garsiausių lietuvių avangardistų, juo labiau kad paties kūryba – filosofiška, tyli. Nors, tiesą sakant, J.Meko avangardizmas ryškiausias jo filmuose, poezija – lietuviška: rami ir įsiklausanti. Ir vis dėlto juk su J.Meku sieja ne tik tai, kad esate žemiečiai, o gal tai ir yra stipriausias ryšys, kuriuo galima būtų apibūdinti kūrybą, kurios bendrystė... Kur, kokia?

– Pirmiausia J.Mekas yra žemietis, o aš tebeturiu tą žemės jausmą, artimą žemininkams, o iš esmės daugiau estetinį, ekologinį – mano tėviškė vos už keliolikos kilometrų nuo J.Meko Semeniškių... J.Meką – tokį Amerikoj gyvenantį rašytoją, žinojau dar vidurinėje, net turėjau tris jo tenai išleistas eilėraščių knygas... J.Mekas atėjo maždaug su Henriku Radausku ir Henriko Nagio „Mėlynu sniegu“. Amerikoje gyvenantys lietuvių poetai labai skyrėsi nuo tų, kurie buvo viešai populiarūs sovietmečiu ar aptariami mokykloje – jų estetika buvo lyg gaivaus, laisvo oro gurkšnis. Dabar jau daug kas nebeįsivaizduoja, kaip tada viskas buvo ideologizuota ir kaip tai teršė sąmones.

Man pačiam keista, kodėl aš tiek laiko fotografavau J.Meko tėviškę? Nesu nei mekofilas, nei koks pataikūnas, tiesiog pagarbiai žiūriu į šio žemiečio menininko kelią, jo dao, jo universalumą – nuo klasikinio lietuviško agrarinės kultūros rašytojo iki postmodernisto, iki fluxus... Asmeniškai net nepažįstu. Tiesiog 2003 m., vieno bičiulio nuvežtas į Semeniškius, pamačiau tą tuščią lauką, kelis stulpus ir vasaros debesis virš jo, toje vietoje, kur kadaise stovėjo antroji Mekų sodyba ir kurią sovietai numelioravo, kai mirė jo motina. Porąsyk paspaudžiau tada juostinio „Nikon“ mygtuką ir pagalvojau, kad būtų įdomu šį kraštą, tą jo tėviškę, kaip nors išfotografuoti. Taip ir įvyko – dabar parodoje prie sąmoningai elementarių „Jono Meko žemės“ vaizdų su jais bando susikalbėti jo dienoraščių ar kitų tekstų eilutės... Man toji žemė simbolizuoja visų Lietuvos menininkų, kilusių „nuo žemės ir gamtos“, tėviškes, jų likimus, jų apleistį ar net užmarštį. Man befotografuojant ten viskas toliau nyko, pvz., sudegė paskutinė dienoraščiuose minimo kaimyninio Garšvių kaimo sodyba ir pan.

Dar vienas dalykas veikė būnant Biržuose – kultūrinis ir net politinis vietos valdžios ir dalies kultūrininkų vištakumas J.Meko atžvilgiu. Pavyzdžiui, bene garsiausiam lietuvių menininkui biržiečiai tik pernai sugebėjo suteikti Garbės piliečio vardą... Man iki šiol gėda dėl to provincialaus vištakumo.

Vėliau, kai jau atspaudžiau dalį fotografijų parodoms (jau rodyta Biržuose ir Vilniuje), staiga pagalvojau, kad kažkaip labai arti ta mano J.Meko tėviškė siejasi su kauniečio fotomenininko Romualdo Rakausko kadaise išleistu albumu apie rašytojus ir rašytojų gimtąsias erdves.

Šiaip fotografuoju gal šiek tiek kitaip, negu J.Meko tėviškę, bet tą paprastumą paskatino būtent jo tekstai.

– Atidarydamas fotografijų parodą, pristatėte ir naujausią knygą – poezijos rinktinę „Skaidrumos“. Ne paslaptis, kad dažnai ginčijamasi, kada ateina tas laikas, kai dera leisti geriausių eilėraščių rinktinę. Ar tada, kai eilėraščiai vis rečiau užgimsta, ar kai ateina tam tikras amžiaus tarpsnis, ar tada... kai reikia?

– Manau, kad tą laiką, kad jau nori išleist rinktinę, intuityviai pajunta kiekvienas. Ir galvoju, kad tai padariau pačiu laiku.

Dabar neva jau pernelyg gerai žinau, kaip reikėtų rašyti, ir tas žinojimas kenkia kūrybai, bet gal apsaugo nuo vidutinės ar dar blogesnės „produkcijos“ dauginimo. Neforsuoju nei eilėraščių, nei esė rašymo, ir šia prasme nesu produktyvus. Pagaliau, net ir norint padaryti gerą fotografiją, reikia turėt kažkokią vidinę nuotaiką, būseną, formą. Viskas turi augti spontaniškai, tekėti kažkaip savaime – dabar visai nesunku vos pradėtą tekstą pačiam sau atmesti, jei matai ir jauti, kad – ne tai. Žinoma, manau, kaip ir visi, kad eilėraščių rašymas yra daugiau jaunesnio amžiaus prerogatyva, nors tikiu išimtimis ir mielai norėčiau būti viena iš jų.

O jau turėti rinktinę, nors tai tėra tik pakartojimas, malonu.

– Kiekvienas poetas viduje kažko siekia, kur nors link eina, nes poezija – bene paslaptingiausia kūryba. Tarkim, vienas poetas yra pasakęs, kad savo kūryba jis „eina į nerašymą“, t. y. kad ir kokia ji svarbi jam būtų, jis siekia, kad išsitrintų ta riba tarp užrašytos ir neužrašytos poezijos. Jūsų rinktinės pavadinimas „Skaidrumos“ sufleruoja, kad siekiate skaidrumo. Ar nuskaidrėti? Ar tai tas pats? Kokia jūsų skaidrumo siekiamybė?

– Kai atradau tą pavadinimą „Skaidrumos“, man kažkaip paaiškėjo ir kai kurie siekiai, kurių nebuvau anksčiau įsisąmoninęs...

Tie skaidrumos dalykai man pirmiausia susieti su estetika – esu sumautas ir nebepataisomas estetas. Skaidrumos dalykai susieti ir su formos dalykais, gal todėl šiek tiek vengiu sudėtingų struktūrų arba tiesiog nemoku jų suvaldyti. Skaidrumos sąvoka man plečiasi į filosofijos, politikos, etikos ir kitas sferas. Skaidrumos mūsų gyvenimuose ir santvarkose, net mūsų sąmonėse ir sielose niekada nebūna per daug. Regis, rašydamas nesąmoningai daug metų siekiau tam tikros estetinės ir etinės skaidrumos, vaizdo eilėraštyje skaidrumos. Žinoma, čia šalia – ir įvairūs Rytų ir gamtos plačiausia prasme dalykai. Nieko man nėra suprantamesnio ir gražesnio, kai dzenbudizmo teoretikai sako, kad reikia įsiklausyti į savo vidinę gamtą – turiu galvoje jau daugiau nei prieš pusę amžiaus parašytą vieną Sudzukio knygą, skirtą vakariečiams susipažinti su dzenu. Ne veltui kai kurie ekologijos dalykams artimi filosofai (Arne Ness) sako, kad pasaulį nuo ekologinės krizės, kuri jau visąlaik vyksta, gali padėti išgelbėti tik budistinės pažiūros, nes ši religija yra ekologiškiausia...

Na, o nuskaidrėjimai turi ir kitą medalio pusę – galima taip nuskaidrėti ir iki teksto išnykimo, iki savotiško literatūrinio suvaikėjimo... Jaučiu ir tą pavojų, ir tą ribą.

Komentaras

Julius Keleras

Poetas

Alio Balbieriaus rinktinė atveria ir patvirtina vieną, gal svarbiausią šio poeto ypatybę: tai konstruojanti poezija, poezija „šiapus vilties“, perfrazuojant Tomą Venclovą. A.Balbieriaus poetinėje tikrovėje iš esmės nėra entropijos, neigiamų ar neigiančių įkrovų, jo pasaulis dūzgia, juda, šoka, spindi, kalba, juo nepaliaujama stebėtis, jis nuolat tarsi vaiko rankose žaislas apžiūrimas ir tobulinamas, jame gera būti, jis beveik visas yra dabartyje, labai arti gamtos arba pačioje gamtoje. Iš santykio su gamta šiam poetui ir randasi viskas, kas turi prasmę. Jo žvilgsnis nekontroliuoja, nestabdo gamtos, bet leidžia jai būti ir būna joje – stebintis ir stebimas. Galbūt ankstyvojoje poeto kūryboje tos nuostabos, kurią teikia meilė, yra daugiau, paskutinieji eilėraščiai labiau meditatyvūs ir, sakyčiau, labiau susieti su paties A.Balbieriaus kuriama abstraktesne fotografine tikrove, kuri domina poetą/fotografą. Kas yra gamta, kaip ją perteikti per mediumą, išduoti kitiems tą paslaptingą, kitiems nematomą kasdienybės rakursą, kuris anaiptol nėra kasdieniškas? Tai nuo pat pradžių ir iki šiol rūpi A.Balbieriui – jo intensyvus poetiškumas yra labai daiktiškas, labai arti tos kiekvieno ranka galimos paliesti kasdienybės. Jis mėgaujasi, o ne fiksuoja, jis gyvena akimirkoje, todėl jam nereikia iškilmingų ar rūpestingai parenkamų žodžių. Manyčiau, kaip tik todėl jis ir yra „šiapus vilties“.