Bene karščiausią šios vasaros dieną, šeštadienį, keliasdešimt žmonių praleido ne prie tvenkinio, upės, ežero ar jūros, bet daugiau nei 8 kilometrų pėsčiųjų žygyje po tris Kauno fortus. Žygis buvo organizuotas lygiai prieš šimtą metų Kauno tvirtovėje vykusių mūšių paminėjimo proga.

Kelios dešimtys aistruolių

„Eisime per fortus, kurie tiesiogiai dalyvavo mūšiuose – daugiausiai buvo apšaudomi I, II ir III fortas. Beje, II forte gynėsi ne tik rusai, bet ir daug lietuvių“, - laukdamas susirenkant istorinio žygio gerbėjų, pasakojo pagrindinis organizatorius – Seniavos seniūnaitis ir III forto įgulos vadas bei asociacijos „Kauno Tvirtovė“ valdybos narys Ovidijus Jurkša.

Žygyje dalyvavo I, III ir V forto įgulos su savo vėliavomis.

Prie divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos susirinko daugiau nei 40 žmonių: ne tik jaunimo, sportiškų vyrų, bet ir šeši iki 10 metų amžiaus vaikai, moterų bei senjorų.

„Aplankysime įdomias, istorines vietas ir daug sužinosime. Karščio nebijau, nes beveik kasdien nueinu po 10 kilometrų, o ežeras – palauks“, -  nusijuokė  netradicinės ekskursijos laukianti Asta Lipskaitė.

Senjoras karščio nebijo

Linksmadvaryje gimęs 83 metų Matas Ankudavičius net pyko, kai jo klausė, kodėl jis pasirinko ne namuose ar ežere slėptis nuo karščio, bet daugiu nei 8 kilometrų žygį, kepinant maždaug 34 laipsnių karščiui.

„Tai – istorija, įdomu. Kai prasidėjo II pasaulinis karas, vokiečių lėktuvai čia užmetė bombų, o rusai išsilakstė, - 1931 metų rugsėjį gimęs Matas mostelėjo link Lietuvos kariuomenės mokyklos. – Vietiniai pasiėmė trumpus karabinus ir gynėsi. Per šaudymus nušovė mano bendraklasio tėvą Šliterį. Mačiau, kaip su karabinu rankose iš darbo parėjo Vitas Adomas. Kai šaudėsi prie funikulieriaus ant tilto, kai suknežino kulną ir kiti lietuvį nunešė aptvarstytą. Jis liko gyvas...“

Aktyvus senjoras puikiai žino I fortą, nes jame lankėsi dar 1940 metais. Jo kaimynas parodė kamerą, kur nusikaltėliai buvo baudžiami mirties bausme, kai nuodijo dujomis.

„Ten, rodos, buvo atlikta mirties bausmė ir vienam plėšikui iš Veiverių, kuris pjaustė telefonų stulpus“, – sakė jis.

II forto beveik nežinantis Matas nebijo karščio ir ilgo ėjimo pėsčiomis: senjoras praėjusią savaitę aplink Žaslių ežerą bėgo aštuonis, o dar prieš dvi – 10 kilometrų.

V.Ankudavičius išsitraukė iš kuprinės paties pasigamintą gėrimą pagal žolininkės receptą: negazuotas vanduo ir trintos rūgščios lietuviškos vyšnios.

„O dabar dauguma žmonių prisipirkę velniai žino ko. Nemalšina troškulio ir gadina sveikatą įvairiais gazuotais vandenimis ir bjaurybėmis limonadais. Čia stiklinei vandens reikia saujos vyšnių. Ir malšina troškulį, ir sveika – valo kraujagysles“, – tikino pašnekovas.

„Pakeliui važiuos du automobiliai su šaltkrepšiais, vešimės vandens, sustosime pavėsyje, o mūsų grupėje, jei prireiks pagalbos, yra ir medikų“, - ramino O.Jurkša.

Žygeiviai, perspėti nefotografuoti kareivių draudžiamų vietų, kelionę pėsčiomis pradėjo nuo pirmos baterijos – pirmo gynybinio Kauno tvirtovės statinio netoli Kazliškių.

Vėliau jie aplankė Marvelės vandens kaskadas, atsigaivinę ten sustojo prie tų laikų statinio, ėjo dar apie pustrečio kilometro link II forto.

Tai buvo ne viskas: keliauninkų dar laukė tarpinės slėptuvės Veiverių gatvėje, dar viena – Akacijų gatvėje ir netoli Sąnašos upelio visi tęsė kelionę link II forto Senavoje.

Kovėsi iki paskutinio šovinio

„Žygeivius nustebino faktas, kad I pasaulinio karo metu, 1915 metais, vienuolika dienų tose vietose vyko itin intensyvūs mūšiai, o rusai kovėsi iki paskutinio šovinio“, - pastebėjo O.Jurkša.

Ir turbūt dar daugiau nustebino žygyje dalyvavusio ir įdomiai pasakojusio istoriko, profesoriaus Valdo Rakučio paminėti faktai, kad įsiveržus vokiečiams 1915-1916 metais vietos gyventojus jie prie namų privertė įrengti tualetus, nes gamtinius reikalus žmonės atlikdavo mėšlo krūvose, o ant vežimų, kaip ant automobilių pritvirtinti numerius.

Žygio metu be savo atsargų keliauninkai išgėrė dar apie 20 litrų vandens, kuriuo pasirūpino organizatoriai.

III forte jų laukė vietos bendruomenės pagaminta kareiviška košė, o persikėlę į tunelį, kur jau susirinko apie 70 žmonių, visi peržiūrėjo Plungėje gimusio režisieriaus Justino Lingio dokumentinį filmą apie Kauno požemių labirintus.