Dabar, baigiantis jo viešpatavimui, šis smulkaus sudėjimo švelniai kalbantis ichtiologijos ekspertas, žinomas dėl pastangų modernizuoti senovinę monarchiją, dar kartą metė iššūkį tradicijų supančiotam rūmų pasauliui, kuriame jis praleido 82 savo gyvenimo metus.

Pirmadienį paskelbtame vaizdo kreipimesi į tautą imperatorius pabrėžė [4], kad jo sveikatos būklė blogėja, todėl jam gal bus sunku eiti savo oficialiąsias pareigas. Šis pareiškimas interpretuojamas kaip užuomina, kad Akihito ateityje atsisakys sosto.

Akihito gimė 1933 metais, kai Japonija planavo savo militaristinę ekspansiją Azijoje. Jo tėvynė pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, kai jaunajam princui buvo 11 metų.

Prasidėjus užsienio pajėgų okupacijai Japonijoje, jo tėvas imperatorius Hirohito (Hirohitas), iki karo pabaigos laikytas dievams prilygstančiu suverenu, išsaugojo tik nacionalinio simbolio statusą.

Nors ši staigi permaina jo tėvui buvo sunkiai pakeliama, Akihito mielai priėmė šį vaidmenį ir stengėsi padėti užgydyti karo žaizdas bei priderinti senovinę monarchiją prie demokratijos amžiaus.

„Jis bodisi charizma ir nesiekia kurti tapatybės, remdamasis nepakančiu nacionalizmu“, – rašytojas Masayasu Hosaka (Masajasu Hosaka) komentavo Akihito būdą savo knygoje apie abu pastaruosius imperatorius.

„Nemanau, kad kada nors esame matę kitą tokį sąžiningą ir žmogišką imperatorių, kuriam kartais tekdavo itin sunkiai kovoti“, – pridūrė jis.

Dar prieš perimdamas sostą Akihito nusižengė tradicijoms, kai 1959 metais vedė turtingo miltų magnato dukrą ir tapo pirmuoju sosto įpėdiniu, susituokusiu su nekilminga moterimi.

Nors jų vestuvės tapo nacionaline sensacija, imperatorienė Michiko (Mičiko) 2007 metais pripažino gyvenimo rūmuose iššūkius po pertraukos, kuria pasinaudojo sveikatos sutrikimų, susijusių su psichologine įtampa, gydymui.

„Didžiausias palikimas“

Nors imperatoriui oficialiai draudžiama komentuoti politiką, Akihito rado būdų perteikti savo antinacionalistines pažiūras.

2004 metais per vieną renginį imperatoriaus rūmų sode, jis buvo nugirstas sakantis vienam pareigūnui, kad nepritaria reikalavimui mokykloms iškelti nacionalinę vėliavą, o mokiniams – giedoti nacionalinį himną, šlovinantį imperatorių.