Kalbėdami apie 1918 m. signatarus, suprantame, kad pareigą ir teisę spręsti tėvynei svarbius klausimus jie gavo tik dėl nenuilstamo, kryptingo veikimo savo kraštui, kalbai, žmonėms. Pripažįstame ir tai, kad jų darbai – tai ne istorija, o galimybė mums visiems turėti svarbiuosius dalykus: žemę-teritoriją, kalbą, dvasios savitumą, gimstantį iš senųjų tradicijų, papročių. "Juk Lietuvos valstybė – ne kieno kito, tik mūsų pačių naudai kuriama", – sakė S.Banaitis.

S.Banaičio, kaip ir kitų signatarų gyvenime, buvimas Vilniuje 1918 m. vasario mėnesį yra reikšmingas epizodas. 50 metų darbuotasi kitur ir įvairiausiuose baruose. Štai čia atsiranda Kaunas, kuriame daug nuveikta (įsteigta mokyklų, bendrovių), kuriame S.Banaičio namai (kaip ir kitų kelių – Juozo Naujalio, Maironio) buvo svarbiu lietuvybės skleidimo, tautiečių švietimo, telkimo centru.

Čia išvardysiu keletą svarbiųjų darbų.

Spaustuvė – pirma lietuviška, 1905–1918 m. išleidusi 358 pavadinimų knygų, laikraščių. S.Banaitis – vienas iš Prekybos ir pramonės banko, galinčio aprūpinti lietuvius kreditu, steigėjų. Draugijos nuo karo nukentėjusiems šelpti Kauno skyriaus iniciatorius. Buhalterijos kursai, nors trumpai 1915 m. gyvavę, skatino lietuvius plėtoti savo verslą, mokytis komercijos. Vokiečių kariuomenei jau užėmus Lietuvą, S.Banaitis gavo leidimą Kaune įsteigti lietuvišką (pirmą) gimnaziją (tapsiančią "Saulės"), o vėliau dar dvylika pradžios mokyklų. Beje, 1915 m. iš okupacinės valdžios gautas leidimas spausdinti "Kauno žinias". 1919 m. redaktoriaus bute įsteigta Lietuvos žemdirbių sąjunga, kurios pirmininku iki 1931 m. buvo S.Banaitis, ūkio darbus gerai išmanęs (šeima turėjo 72 ha ūkį Vaitiekupiuose), inicijavęs ten ne vieną pažangią metodiką ir pradėjęs šiomis temomis leisti savaitraštį "Žemdirbių balsas".

"Vykstant Lietuvos nepriklausomybės gynimo kovoms, S.Banaitis kartu su bendraminčiais ėmėsi kurti svarbią šalies ūkiui – laivininkystę Lietuvos upėmis. Buvo nutarta įkurti laivininkystės bendrovę, kuri rūpintųsi laivyba Nemunu, Nevėžiu ir kitomis Lietuvos upėmis. Užduotis – susisiekimas ir prekyba. 1920 m. kovo 23 d. į Kauną atplaukė pirmasis Lietuvos laivininkystės garlaivis", – rašė knygos apie S.Banaitį autorius, muziejininkas Povilas Baršys.

Ir dar. "Signataro pastangomis Kauno miesto savivaldybė 1932 m. išrūpino autobusų stočiai patogią vietą Vytauto prospekte, prie geležinkelio stoties. S.Banaitis Kauno savivaldybės buvo paskirtas Kauno užmiesčio autobusų stoties viršininku" (cituojame P.Baršį) ir ėmė rūpintis organizaciniais darbais.

Akivaizdu, kad S.Banaičio vardas gali būti įamžintas ne vienos Kaune esančios institucijos kontaktuose, tačiau šiandienos aktualijų fone siūlyčiau signataro pavarde ir portretu papuošti vietinių bei tarptautinių vėjų susitikimo tašką – "užmiesčio autobusų stotį".