Interviu LRT RADIJO laidai „Ryto garsai“ A. Tapinas A. Babčenkos tekstus apibūdino kaip drąsius ir balansuojančius ties riba. Jis taip pat atskleidė, kad Ukrainoje žurnalistas jautėsi visiškai saugus. 

– Kokia tai netektis Rusijos opozicijai?

– Manau, kad didelė. Arkadijus buvo labai stiprus ir drąsus žurnalistas, nuėjęs sudėtingą kelią nuo karo žurnalisto Čečėnijos kare – jis matė visą tą siaubą, matyt, kažkas pasikeitė ir jo paties pasaulėžiūroje. Jis buvo priverstas pasitraukti iš Rusijos, kai sulaukė grasinimų dėl savo profesinės veiklos. Apsistojo Prahoje, paskui Ukrainoje ir iki paskutinio momento rašė labai drąsius tekstus, tokius, sakyčiau, ties riba – akivaizdu, įdėdavo labai daug savo sielos, daug nepasitenkinimo, skausmo į tuos tekstus.

Tie tekstai būdavo socialiniuose tinkluose, man taip pat teko žiūrėti jo laidas – labai stiprios, labai sunkios. Ir, sakyčiau, tai gal buvo ir tokio vienišo vilko arba vienišo kario sindromas Arkadijaus gyvenime.

– Kokį jis paliko įspūdį bendraujant?

– Balandžio mėnesį jis buvo atvažiavęs į Vilnių. Labai džiaugėsi, kad gali būti laisvoje valstybėje, Europos Sąjungos valstybėje. Jis visą laiką tai pabrėžė. Maudėsi Neryje, susitikinėjo su draugais, gėrė alų Užupyje, apie tai pasakojo savo socialiniuose tinkluose.

Jis buvo priverstas pasitraukti iš Rusijos, kai sulaukė grasinimų dėl savo profesinės veiklos.

Po to – taip simboliška – Seimo salėje, kur pasirašytas Nepriklausomybės Aktas, gavome leidimą filmuoti kelis interviu su Rusijos opozicijos atstovais, vienas iš jų buvo A. Babčenka. Mes sėdėjome, šnekėjome apie labai daug dalykų ir man įstrigo keli momentai.

Vienas – ta jo tokia, sakyčiau, nevaržoma rūstybė, orientuota į V. Putino režimą. Jo idée fixe, svajonė buvo pamatyti, kaip Raudonąja aikšte pravažiuoja amerikiečių tankai „Abrams“, nes jis manė, kad režimas turi žlugti, galbūt turi būti kažkoks išorinis to žlugimo faktorius ir jis gal matė tokį konflikto sprendimą.

Kitas dalykas – mes su juo kalbėjome apie represijas, kurių imasi režimas Rusijoje. Pavyzdžiui, buvo suimtas žmogus ir gavo tiesioginę laisvės atėmimo bausmę dėl to, kad pasidalino A. Babčenkos įrašu. Ir A. Babčenka pasakė tokią frazę, kuri dabar skamba labai baisiai: aš, gyvendamas Ukrainoje, esu saugus, o jūs ne ir todėl visų prašau – įvertinkite savo saugumą, jūs gyvenate Rusijoje, nesidalinkite mano tekstais, jei manote, kad jums tai gali sukelti grėsmę. Jis save laikė saugiu Ukrainoje, deja…

– Ukrainos policija paskelbė, kad jis greičiausiai nužudytas dėl savo profesinės veiklos. Per pastaruosius trejus metus Kijeve nužudyti trys žurnalistai, kritikavę Kremlių. Ką tai sako, kas toliau?

– Tai sako, kad Ukraina nesugeba susitvarkyti savo namuose. Jei ten Rusijos spec. tarnybos šeimininkauja kaip savo namuose, tai, žinoma, parodo labai liūdną dalyką. Kiek pamenu, prezidentas Petro Porošenka buvo pasakęs, kad jam yra principo ir garbės reikalas surasti, jei neklystu, Pavelo Šeremeto žudiką. Na, bet iki šiol nepavyko to padaryti.

Taigi akivaizdu, kad ten gyventi nuo režimo bėgantiems žurnalistams nėra saugiau. Ko gero, ir Lietuvai reikėtų labai rimtai pagalvoti. Mes ir taip jau tampame prieglobsčiu nemažai daliai opozicijos atstovų, besipriešinančių režimui, tų pačių žurnalistų, kurie dėl savo profesinės veiklos turėjo trauktis iš Rusijos. Bet galbūt jiems turime suteikti daugiau ir garantijų, ir galimybių, kad nebūtų tokių dalykų kaip pernai, kai mūsų Migracijos departamentas žadėjo žurnalistą Jevgenijų Titovą vos ne grąžinti į Rusiją, kur jam iškilusi grėsmė.

Taigi čia ir Lietuvai turbūt bus labai rimtas iššūkis. O grįžtant prie Arkadijaus, tai siaubingai gaila ir labai neramu, kad tokie dalykai vyksta.