R. Kaubrys – legendinis uostamiesčio režisierius, pajūrio publikai jau pristatęs daugiau kaip dvi dešimtis įvairių žanrų spektaklių. Kompozitoriaus Antano Kučinsko vaikiškų operų trilogija: „Bulvinė pasaka“ (2007 m., apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“), „Makaronų opera“ (2014 m.) ir gruodžio 9 d. Žvejų rūmuose publikos lauksianti „Žvaigždžių opera“ – taipogi R. Kaubrio sumanymai.

– Kaip vaikų operų trilogija susijusi su Klaipėdos senamiesčio Peliuku?

– Prisipažįstu: prieš duodamas šį interviu, nuėjau į Klaipėdos senamiestį „susitikti“ su Pelyte. Patryniau jos nosytę ir ausis, kai ką pakuždėjau, pasipasakojau, net pabučiavau, kad tik „Žvaigždžių operą“ lydėtų sėkmė... Linkiu dažniau šią skulptūrą aplankyti ir spektaklin besiruošiančiai publikai.

Man netgi kilo mintis, kad Klaipėdos senamiestyje yra labai daug simpatiškų mažųjų skulptūrų, kurias menininkai savo kūryba galėtų išgarsinti. Štai Pelytę Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras populiarina pristatydamas jau trečią operą vaikams, kurios pagrindinės veikėjos - pelės. O juk galima būtų sugalvoti smagių ar net dramatiškų siužetų apie kaminkrėtį arba pašto dėžutę su balandžiais...

– Kam skirsite „Žvaigždžių operą“?

– „Žvaigždžių operoje“ laukiame ne tik vaikų, bet ir tėvelių, senelių, visų klaipėdiečių. Spektaklį rekomenduojame 3-99 metų gerbėjams. Beje, operų apie peles trilogija jau turi kelias gerbėjų kartas. Prieš dešimtmetį „Bulvinę pasaką“ žiūrėję vaikai spėjo suaugti ir „Žvaigždžių operą“ ruošiasi aplankyti su savomis atžalomis. Neseniai buvau sutikęs aktorystės studijas baigusią jauną mamytę, kuri maža būdama matė „Bulvinę pasaką“, o paūgėjusi – ir „Makaronų operą“. Išgyrė man abu spektaklius apibūdindama juos žodžiu „kosmosas“ (suprask - gražu). Atsakiau, kad neapsirinka: „Bus trečia dalis, kurioje pelės skrenda į kosmosą“. Jaunoji mamytė žadėjo būtinai ateiti su savo mažyliu tokio stebuklo pamatyti...

Drįsčiau teigti, kad Lietuvos muzikos istorijoje tai – pirmoji vaikams skirtų operų trilogija. Galime tuo didžiuotis ir džiaugtis. Juk šiandien pasaulyje taip mėgstamas tęstinumas: ekranuose klesti detektyvų ir kitokių žanrų filmų trilogijos. Kodėl gi netęsti kūrybos vaikams?

– Priminkite, nuo ko šis muzikinis stebuklas prasidėjo...

– Buvo gal kokie 2005-ieji. Aš, kaip režisierius, skaičiau pjeses bei libretus ieškodamas, ką galėtume pastatyti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Į mano rankas pakliuvo Lietuvių dramaturgijos biuletenis, kuriame aptikau Daivos Čepauskaitės pjesę „Bulvinė pasaka“. Beje, tiek tuo metu, tiek šiandien išlikusi problema, kad lietuvių autorių sukurtos pjesės mažai kur publikuojamos. Reikėtų patikimos vietos, kurioje režisieriai galėtų rasti naujausias Lietuvoje sukuriamas pjeses, laukiančias savo „žvaigždžių valandos“. 

Toji D. Čepauskaitės „Bulvinė pasaka“ man taip patiko... Jau beskaitydamas šypsojausi, po to kvatojau ir galiausiai supratau, jog šis kūrinys tiesiog užkoduotas sėkmei. Tuometiniam Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovui Stasiui Domarkui pasiūliau paskaityti pjesę. Pradžioje jis didelio entuziazmo neparodė, tačiau puikiai atsimenu vieną rytą, kai po tradicinio antradienio pasitarimo teatre maestro man plačiai nusišypsojo ir žemaitiškai pranešė leidžiąs statyti operą apie „bolves“...

Pradėjome ieškoti kompozitoriaus. Laimė, būtent tada susipažinau su kompozitoriumi A.Kučinsku. Šis pjese susidomėjo, o svarbiausia - sugebėjo sukurti vaikams patinkančią muziką. Gražus bendradarbiavimas su šiuo kompozitoriumi tęsiasi ligi šiol.

Nuo minties apie „Bulvinę pasaką“ iki jos premjeros 2007-aisiais prabėgo dveji metai. Pastatymas buvo sėkmingas – už jį visa statytojų komanda gavome „Auksinį scenos kryžių“. Vėliau gimė idėja sukurti „Bulvinės pasakos“ tęsinį  - „Makaronų operą“. Kūrybinis procesas užtruko, tad „Makaronų operai“ scenos uždanga pakilo tik 2014 m. Beje, buvo išleista ir abiejų vaikiškų operų vaizdo įrašų kompaktinė plokštelė.

O galiausiai tapo tiesiog gaila pagrindinių mūsų herojų – pelių, nes jos abiejose operose taip ir liko nevalgiusios. Taigi su autoriais sutarėme sukurti trečią operą, kad galiausiai atstatytume teisingumą.

„Makaronų operoje“ buvo skrydį imituojančių garsų, tad kilo mintis, jog ir būsimajai operai reikia skrydžio. Taip palengva atsiplėšime nuo gimtosios žemės: juk pirmasis spektaklis kalbėjo apie lietuviškas bulves, antrasis – apie itališkus makaronus, o trečiasis jau apskritai fokusuojasi visaton...

– Kaipgi operoje atsirado žvaigždės?

– Viskas prasidėjo nuo libreto autorės, poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės užmanymo. Mes susitikę pajuokavome, pakalbėjome, bet tai tebuvo abstrakčios užuominos. D. Čepauskaitė dėliojo siužetą pasitardama su kompozitoriumi.

– Kuo ypatingas „Žvaigždžių operos“ siužetas, kad į spektaklio programėlę pirmą kartą nuspręsta įdėti žodynėlį?

– Pelės tiek „sužvaigždėja“, kad leidžia sau pernelyg daug... Taip librete atsiranda žodžių, kuriuos žiūrovai gali netiksliai interpretuoti. Vengdami tokių interpretacijų ir sukūrėme aiškinamąjį žodynėlį, kuriame mažajam žiūrovui išvertėme pelių vartojamo žargono frazes.

– Kuo ypatingi šio spektaklio veikėjai?

– Pirmoje operoje pelės užpuolė Bulvių karalystę, antroje – Makaronų karalystę. Trečioje operoje pagaliau svečiuosimės Pelių karalystėje. Neišduosiu paslapties, kur ir kaip jos gyvena – visa tai išvysite atėję.

Pagrindiniai visos trilogijos personažai atspindi Pelių karalystės hierarchiją: tai Pelių karalius, Pelė I ir Pelė II. Dar yra septyni peliukai ir visas likęs pelių pasaulis. „Žvaigždžių operoje“ pelės dalyvauja konkurse, nes nori tapti garsiomis atlikėjomis – šou žvaigždėmis. Tada pasirodo tokie personažai, kaip Lady Gaga, Lady Kvaka, pelė M. Jacksonas ir Balta varna.

Bet svarbiausia – kad Pelių karalius „Žvaigždžių operoje“ pagaliau įsimyli. Ir šį jausmą jis patiria sočiai pavalgęs...  Ko taip atkakliai siekė visos trilogijos metu. Juokais galima būtų prisiminti mokslininko Abrahamo Maslow nubraižytą poreikių piramidę, kurios pagrindą sudaro svarbiausių fiziologinių poreikių patenkinimas, o virš jo iškyla visi kiti, mažiau primityvūs žmonių (ir pelių...) troškimai.

– Mėgstate peles?

– Juokingiausia, kad nuo vaikystės jų bijau ir labai nemėgstu. Nejuokauju. Nemėgstu netgi žaislų, vaizduojančių peles ar kitokius graužikus.

– Taigi kūriniai gimsta ne tik iš meilės, bet ir iš baimės?

– Taip, keistokas paradoksas. Nepaisydamas jo, galvoje nešiojuosi dar bent penkis siužetus apie peles, kuriuos ateityje būtų galima panaudoti muzikiniams ar dramos spektakliams. 

– Kūrybos vaikams specifika - kuo ji skiriasi nuo teatro suaugusiems?

– Vaikai atviri ir moka greitai reaguoti. Jiems reikia kurti impulsyviau, tirščiau, žadinti jų vaizduotę. Vaikams nepameluosi – tenka rimtai padirbėti.

Teko girdėti, kad pirmas dvi trilogijos dalis pamėgo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai, kuriems scenoje smagu pasiausti ir nors trumpam vėl leisti sau pabūti vaikais...

Tai profesinė būtinybė. Kaip pedagogas dainininkams visada akcentuoju, kad personažo istorija prasideda ne scenoje, o aktoriui prabudus spektaklio rytą. Vos atsikėlęs jis turi stengtis tapti savo personažu ir atitinkamai nusiteikti.

– Gal repeticijos būna linksmos, nes scenoje vyksta daug kurioziškų dalykų?

– Atvirkščiai – juokingoms scenoms tenka skirti daugiausiai sunkaus darbo. Kai kurias scenas tarsi su pincetu dėliojame žingsnio tikslumu. Tenka strateguoti, o ne linksmintis. Bet pasitaiko, kad repeticijose patiriame kone džiaugsmo katarsį ir jaučiamės labai gerai viską sustrategavę, o spektaklio metu toje scenoje niekas nesijuokia.

– Ar yra solistų, dainuojančių visose trilogijos operose?

– Stengiuosi išlaikyti tuos pačius atlikėjus, tačiau kinta jų vaidmenys, nes keičiasi siužetai. Stabilus ir neliečiamas išlieka tik Pelių karalius - Virgilijus Pupšys. Jo dubleris bus Kęstutis Nevulis, kuris trilogijoje padarė karjerą: „Bulvinėje pasakoje“ buvo Morka, o „Makaronų operoje“ – Senjoras Vermišelionis. Rasa Ulteravičiūtė „Bulvinėje pasakoje“ atliko Mažojo Traškučio partiją, „Makaronų operoje“ – Lazanijos, o šįsyk pavirto Žibute.

„Žvaigždžių operoje“ taip pat pasirodys Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuojantys solistai Loreta Daržinskaitė, Akvilė Januškaitė ir Mantas Liekis. Daugiau studentų išvysime masinėse scenose. Iš viso operoje vaidins maždaug 40 atlikėjų.

Trilogijos kūrybinė komanda - profesionali, solidi ir nekintanti nuo „Bulvinės pasakos“ laikų: tai scenografas Artūras Šimonis, choreografas Aurelijus Liškauskas, kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė. Pasikeitė tik video dailininkas: šįkart - Donatas Ravaitis. Be jo, „Žvaigždžių operos“ komandoje bus dar vienas svarbus naujokas – teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Dirigento asistentu visose trilogijos operose dirbo Dmitrijus Zlotnikas.

– Ar „Žvaigždžių operoje“ vaizduojama žvaigždžių liga?

– Apie žvaigždžių ligą kalbėti vaikams būtina. Fotografuojamės, „žymime“, „laikiname“ vienas kitą socialiniuose tinkluose, pripažinimo siekiame visi ir bet kokia kaina. Vienas iš pagrindinių klausimų, kurį sprendžiame „Žvaigždžių operoje“ - ar siekis tapti žinomu tikroji vertybė? O gal tai paviršutiniška, trumpalaikė tuštybė?

Spektaklyje teigiame, kad  didžiausia vertybė – tai nuoširdi draugystė. Visiems verta susimąstyti, kiek pastangų į ją investuojame ir ar mokome to savo vaikus.