Nepainiokite sąvokų

Jei vieniems moksleiviams socialinės-pilietinės valandos – galimybė save realizuoti naujoje veikloje, kitiems jos skamba tarsi bausmė. Nepaisant pastarosios grupės išankstinio nusistatymo, socialinės-pilietinės valandos mokyklose yra privalomos, o savanorystė – sveikintina.

"Nereikia maišyti! Socialinės-pilietinės valandos nėra tas pats, kas savanorystė. Pastaroji atliekama tretiems asmenims, savo noru ir be jokio atlygio. Mūsų gimnazijoje yra nemažai moksleivių, kurie tai daro", – Kauno jėzuitų gimnazijos socialinės veiklos koordinatorė Eglė Labutytė socialines-pilietines valandas vadino gerais darbais, tarnavimu bendruomenei, visuomenės problemų pažinimu.

Vienose ugdymo įstaigose mokiniai per metus turi surinkti dešimt valandų, kitose kelis kartus daugiau. Jėzuitų gimnazijoje jų reikia surinkti trigubai. Tiesa, ši sąlyga keliama tik vyresniesiems gimnazistams. 5–8 klasių moksleiviams pakanka penkiolikos valandų, kurias jie dažniausiai surenka Jėzuitų socialinių veiklų "Magis" dienų metu. Pirmaisiais metais, anot E.Labutytės, jaunesniųjų klasių moksleiviai bando suvokti, kas yra socialinės-pilietinės valandos ir kokia jų nauda.

"Akcentuojame vaikams labai paprastus dalykus. Tarkim, tu turi batus ir gali nueiti į mokyklą, ji, beje, taip pat labai nebloga. Pasisekė? Taip, tačiau sėkmė, kuri aplankė – ne mums, o visuomenei skirta. Mano užduotis kalbėti apie sėkmės momentą, ir kaip tą sėkmę grąžinti kitiems", – socialinės veiklos koordinatorė kalbėjo pavyzdžiais.

Antai, visai neseniai E.Labutytė drauge su šeštokais lankėsi Kauno kartų namuose. Vienam senoliui už pačių surinktus pinigus moksleiviai nupirko ir padovanojo akinius. Kitus pamalonino smulkiomis dovanėlėmis.

Reaguoja universitetai

Pageidaujama, kad pusę socialinių-pilietinių valandų Kauno jėzuitų gimnazijos mokiniai surinktų spręsdami socialines problemas – lankytųsi senelių namuose, vaikų dienos centruose, gyvūnų prieglaudose.

Likusioji pusė – moksleivių pasirinkimas. Nerandantiems, kur save realizuoti, yra parengtas įstaigų sąrašas. E.Labutytė jį kasmet koreguoja ir papildo naujomis.

"Gimnazistai gali eiti į teatrus, beje, jie dažnai tai daro, nes gali dar ir nemokamai pasižiūrėti spektaklių. Gali padėti įvairiuose kultūriniuose renginiuose ar mokykloje", – paklausta, ar visi gimnazistai entuziastingai kimba rinkti socialines-pilietines valandas ir akmenukais pildyti savo gerų darų maišelį, E.Labutytė šyptelėjo. Vienus reikia paraginti, kiti, vietoje reikalingų 30-ies, atneša keturis kart tiek valandų.

"Nežinau, ar visose, bet tikrai yra aukštųjų mokyklų, kuriose svarbios ne tik tavo žinios, kurias sukaupei per dvylika metų, bet ir papildomi žingsniai, kuriuos nuėjai iki tol. Dėl to vedame atitinkamus dokumentus  – socialinių veiklų knygeles, ir į jas rašome, kiek ir ko yra padaręs kiekvienas gimnazistas", – apie mokykloje galiojančią tvarką kalbėjo E.Labutytė.

Pasisekė? Taip, tačiau sėkmė, kuri aplankė – ne mums, o visuomenei skirta.

Jaučia vidinę pareigą

Gimnazijos dvyliktokai, išskyrus tarptautinio bakalaureato klases, nuo socialinių valandų prievolės atleidžiami. Visgi tokia privilegija naudojasi toli gražu ne visi.

Paskutinius metus gimnazijoje skaičiuojanti Emilija Petrusevičiūtė viena iš nedaugelio moksleivių, kurių pavyzdžiai įkvepia kitus. Nors nenumaldomai artėja abitūros egzaminai ir pasirinkimo kryžkelė, mergina savo laiką noriai dalija kitiems. Aštuntoje klasėje, kai socialinių-pilietinių valandų rinkimas nebuvo privalomas, Emilija reguliariai lankėsi vaikų globos namuose "Atžalynas", kur įsipareigojo būti vyresniąja seserimi vienam iš auklėtinių.

"Esu įvaikinta, todėl jaučiu vidinę pareigą lankytis tokiose vietose kaip vaikų globos namai. Kam? Tam, kad atsidėkoti už suteiktą palaimą turėti šeimą ir namus. Kiti juk to neturi", – savo patirtimi dalijosi abiturientė, šiuo metu kone visą savo laiką skirianti ateitininkų federacijai.

Visai neseniai kartu su bičiuliu gimnazistė įkūrė Bernardo Brazdžionio jaunųjų ateitininkų kuopą, vienijančią apie penkiolika 5–7 klasių moksleivių. Susitikusi su jais, mergina užsiima ugdomąja veikla, diegia organizacijos principus. Šią savaitę kartu su jaunaisiais bičiuliais Emilija keps imbierinius sausainius, o už juos gautus pinigus skirs "Mamų Unijai", "Šeimos namams".

"Ankstesniais metais pinigus rinkome Ukrainos kariams, tačiau žmonės labiau reaguoja į tai, kas yra šalia tavęs", – abiturientė dėkojo kiekvienam prisidėjusiam prie šiųmetės gerumo akcijos.

Tapo gyvenimo būdu

Kauno jėzuitų gimnazijos dešimtokės Aurėja Frolovaitė ir Aušrinė Vilimaitė nebeskaičiuoja geriems darbams paaukoto laiko. Tiesa, valandas, kurias gimnazistės skiria vaikams vaikų dienos centruose, gyvūnų prieglaudoms ar kitoms savanoriškoms akcijoms, auka sunkiai bepavadinsi.

"Tai mūsų gyvenimo būdas", – susižvalgė bičiulės.

Abi jos šiuo metu gyvena ne tik didžiųjų švenčių laukimu, bet ir projektu "Baltos Kalėdos". Praėjusiais metais rinkusios lėšas Tanzanijoje gyvenantiems albinosams, šiemet gimnazistės atsigręžė į tuos, kurie yra šalia jų.

"Senoliai praradę tikėjimą stebuklais, todėl bandysime jį sugrąžinti. Ne materialiomis, o dvasinėmis dovanomis ir dėmesiu", – pasakojo moksleivės.

Dar lapkritį drauge su keliomis pagalbininkėmis pasiuvusios nedidelius maišelius, gruodį Aurėja ir Aušrinė į juos subėrė pačių keptus kūčiukus. Šalia įspraudė voką su šventiniais linkėjimais ir kvietimu į "Romuvos" kino teatrą. Gruodžio 18-ąją čia įvyks specialus kalėdinis kino seansas senjorams, kurių, merginų skaičiavimais, turėtų susirinkti apie pusantro šimto. Aurėja ir Aušrinė vylėsi, kad į kino teatrą garbaus amžiaus miestiečiai rinksis su didesniu noru, nei ėmė jiems siūlomus lauknešėlius.

"Didžioji dalis senolių pamatę maišelius nenorėjo jų imti. Sakė, kad neturi pinigų. Buvo smagu stebėti jų veidus, kai pasakėme, kad čia yra dovana nuo seno draugo. Iki šiol prisimename vieną senolę... Ją pamatėme Rotušėje sėdinčią ant suoliuko ir verkiančią. Prisėdome, pakalbėjome, o kai įteikėme dovanėlę, ji ir vėl apsiverkė. Tik jau iš laimės", – moksleivės džiaugėsi atsidūrusios tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Gerumui nėra ribų

Kauno jėzuitų gimnazijos auklėtinių geri darbai jau kuris laikas kerta sienas. Trejus metus iš eilės Jėzuitų sielovados programos "Magis" savanoriai darbavosi vaikų stovyklose Kirgizijoje, Indijoje. Šiemet savanoriai vyko į Keniją. Po atrankos sėkmė šypsojosi penkiems gimnazistams: Rūtai, Inesai, Viltei, Pauliui ir Viliui.

Vaikai, kvadratą žaidžiantys su susukta kojine, į pamokas neateinantys mokytojai, kalbos barjeras ir vietinių moksleivių lūpose skambantys "Du gaideliai" – penketo patirtys Kenijoje vertos atskirų puslapių.

Jėzuitų gimnazijos moksleiviai Kenijoje dalijosi savo žiniomis su vietiniais vaikais.

"Pabuvus ten atėjo suvokimas, kad nevertini to, ką turi. Misija į daugelį dalykų leido pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Tarkime, diskusijos su mokytojais mums atrodo savaime suprantamas dalykas, bet pabuvus Kenijoje supratome, kad kitiems – ne", – trumpam prisiminusi kelionę abiturientė Rūta pasidalijo artimiausiais planais. Juose atsakomasis penkių mergaičių iš Kenijos vidurinės mokyklos vizitas pavasarį. Jei pavyks surinkti pakankamai pinigų, į Lietuvą bus atskraidinta mokyklos direktorė ir viena pedagogė.

"Mūsų mokyklos mokiniai jau pripratę prie panašių akcijų, todėl aukoja noriai", – Rūta neabejojo, kad gimnazistų gerumo pakaks ir šįsyk.