Dėl karantino šiais metais inkilus miškuose kėlė patys miškininkai, nors paprastai šventėje daugiausiai dalyvaudavo darželinukai ir moksleiviai.

„Gyventojai gali inkilus kelti ir patys, tačiau tam, kad juose paukščiai saugiai perėtų jauniklius, reikia žinoti, kaip tą teisingai atlikti. Tinkamai parinkus vietą ir iškėlus reikiamą inkilą, galima tikėtis jame įsikursiančių sparnuočių. Gaminti ir kabinti inkilus išties prasminga, kadangi gausybei paukščių jie tampa naujais namais“, – sako Valstybinių miškų urėdijos direktorius Valdas Kaubrė.

Pavasarį į tėvynę grįžtantys paukščiai ieško tinkamos vietos perėti – vieni suka lizdus atviresnėse vietose ar šakų tankmėse, kiti ieško lizdui sukti saugesnės slėptuvės drevėse ar apleistuose uoksuose. Šie paukščiai, trūkstant natūralių slėptuvių, kuo puikiausiai įsikuria ir inkiluose, iškeltuose miškuose, soduose ar parkuose. Dažniausiai inkilai keliami smulkiems paukščiams, tokiems kaip varnėnai, zylės, musinukės, paprastosios raudonuodegės. Inkilai keliami ir retoms paukščių rūšims – kukučiams, pelėdoms, žalvariniams ir netgi žinduoliams – miegapelėms bei šikšnosparniams.

Miškininkai perspėja, kad, pavasarį pakabinus inkilą, nebūtinai jame iškart apsigyvens paukštis – tai gali nutikti ir kitąmet ar net po kelių metų. Todėl rekomenduojama inkilus kelti ištisus metus