Nelaimės preliudija

Pirmojoje Melnragėje vidury dienos poilsiautojai išvydo keistoką vaizdą – pajūriu bėgiojo pusnuogis maždaug dešimties berniukas, buvo akivaizdu, kad jam kažkas negerai, matyti, kad vaikas turi rimtų sveikatos problemų.

Tačiau visi aplinkiniai tik stebėjosi ir aikčiojo, kaip čia toks vaikas paleistas vienas.

Ir niekam nešovė į galvą, kad gal jis pasimetė, neranda artimųjų ir jam reikia padėti.

Sureagavo tik vienintelė moteris, kurią tarsi pats likimas tąkart atsiuntė į šią vietą. Vaida pati jau keliolika metų globoja savo neįgalų 56-erių brolį.

Tą dieną jie nusprendė atvažiuoti į Melnragę prie molo, nors paprastai keliaudavo ten, kur mažiau žmonių.

"Esu pavargusi nuo žmonių žvilgsnių, kurie į neįgaliuosius žiūri kaip į raupsuotuosius. Atvažiavome su broliu prie šiaurinio molo. Išsimaudėme, ilsėjomės ant smėlio, sugalvojau paieškoti gintarų, nes krante buvo išmesta daug dumblo. Ir tada pastebėjau, kad visi žmonės kažką stebi, supratau, jog kažkas tokio vyksta", – pasakojo Vaida.

Tada ji pamatė jūroje besiblaškantį vaiką, kuris elgėsi neadekvačiai. Berniukas nusiplėšė drabužius, ir moteris suvokė, kad jam kažkas negerai.

Aplaidumas: į pajūrį neįgalių vaikų būrį atsivežę stovyklos organizatoriai vieną jų tiesiog pametė. / Astos Dykovienės nuotr.

"Visi stovi ir dejuoja, kad jis nuskęs, kad reikia kažką daryti. O ten, kur jis buvo įbridęs, netoli molo, labai gilu, akmenys, dumblas. Jis tai panerdavo, tai iškildavo. Dar atsisukau į žmones, o jie vėl kalba, kad reikia kažką daryti, bet niekas nieko nesiima ir vis žiūri, vyrai taip pat, kaip į kokią atrakciją. Panašu, jie ir toliau būtų stebėję. Jei žmogus neįgalus, jo ir gelbėti nereikia?" – piktinosi Vaida.

Gelbėti ryžosi pati

Supratusi, kad nei galvojimams, nei kalboms laiko tiesiog nėra, Vaida pati puolė į jūrą, nors vėliau kalbėdama pripažino, kad nėra labai gera plaukikė, bet daryti nebuvo ką.

"Priartėjau prie jo, tikėjausi, gal pavyks pabandyti man jį prikalbinti, kad grįžtų į krantą. Patirties, komunikuodama su tokiais žmonėmis, turiu ne tik dėl brolio, su neįgaliaisiais jau keliolika metų dirbu centre "Klaipėdos lakštutė". Žinau, kad su jais reikia bendrauti tarsi žaidžiant. Bridau į tuos dumblus, pradėjau kalbinti ir pagavau jo ranką, nors jis nelabai norėjo eiti kartu, aš jį švelniai išvedžiau į krantą", – prisiminė Vaida.

Tada atvažiavo gelbėtojai, atėjo netoliese buvę banglentininkai. Dabar reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau.

"Tik paleidau jo ranką, jis vėl nubėgo į jūrą. Aš tiems vyrams sakau, ko stovite, eikite, atveskite jį, o jie man sako: "Mes bijome." Net susikeikiau ir vėl pati puoliau į jūrą. Jis eina tolyn, ir tik sekundė buvo iki tragedijos, jūra jį būtų pasiglemžusi. Man vėl pavyko jį sučiupti ir šiaip ne taip išvesti į krantą", – pasakojo Vaida.

Baimė dėl gero darbo

Išlipusi iš jūros, Vaida berniuko rankos jau nebepaleido, paprašė kitos moters, kad telefonu iškviestų medikus ir policininkus, nes buvo akivaizdu, kad vaikas pajūryje yra vienas.

"Vaikas nekalbantis, iškart supratau, kad jis – autistas, suvokiau, kad jį gali ištikti ir isterijos priepuolis ar dar kažkas. Jis buvo labai sušalęs ir pavargęs. Laikiau jį už rankos ir visą laiką bijojau, kad tik jis vėl nepabėgtų. Prie manęs tada priėjo tokia moteris, prisistatė, kad yra socialinė darbuotoja, ji pareiškė, kad žino, kaip viską reikia daryti. Aš supykusi atrėžiau: "Tai kodėl tu nieko nedarei, jei viską žinojai, atėjai tik dabar, kai jau viskas padaryta?" Pusantros valandos laukėme, kol kas nors atvažiuos", – prisiminė moteris.

Vaida tokia ir yra, jei reikėtų – į šulinį liptų ar į bangas šoktų.

Pagaliau atvyko greitoji pagalba ir berniuką paėmė. Vaida po šio incidento toliau liko pajūryje. Po kiek laiko pamatė, kad jos link artėja policininkas su kažkokiu vyru.

"Labai išsigandau, galvojau, na, štai prisidirbau. Dabar prasidės, gal tą vaiką per daug glosčiau, gal kas nufilmavo ir viską iškreips nežinia kaip. O tas vyras, pasirodo, buvo mano išgelbėto berniuko tėvas. Tokio sutrikusio žmogaus seniai nemačiau. Jam rankos ir kojos drebėjo, jis pradėjo verkti, apsikabino mane dėkodamas už sūnaus gyvybę. Raminau jį kaip galėjau, svarbiausia, kad viskas baigėsi laimingai. Tiesiog atsiradau laiku ir vietoje", – tragedija galėjusios pasibaigti dramos pasakojimą reziumavo Vaida.

"Mes ja didžiuojamės"

Neįgaliųjų centro "Klaipėdos lakštutė" direktorė Danutė Daukantienė, išgirdusi, kad jos įstaigos darbuotoja yra šios laimingai pasibaigusios dramos herojė, labai apsidžiaugė, tik visai nenustebo: "Vaida tokia ir yra, jei reikėtų – į šulinį liptų ar į bangas šoktų. Šįkart taip ir nutiko. Ji pas mus dirba jau dvylika metų. Stipri, ryžtinga, labai atsakinga. Mes ja labai didžiuojamės."

Pačią Vaidą labiausiai trikdė kitų poilsiautojų neryžtingumas ir abejingumas neįgaliam vaikui.

Danutė Daukantienė / Redakcijos archyvo nuotr.

Vis dėlto yra pavyzdžių, kai žmonės, gelbėdami kitų gyvybes, nepabūgo net ledinio vandens.

Plačiai nuskambėjo įvykis, kai pernai vasario pabaigoje, sekmadienio popietę, dviejų moterų su vaikais gyvybių vos nenusinešė jūra.

Tada ant ledo sąnašos nusifotografuoti norėjusios mamos įsmuko į vandenį. Įvykį mačiusieji suskubo nelaimėlėms padėti.

Rankomis susikibę žmonės sudarė gyvą grandinę ir ištraukė iš vandens mamas su vaikais.

Pametė stovyklaujantį vaiką?

Tačiau kaip nutiko, kad šį kartą neįgalus vaikas pajūryje atsidūrė vienas ir vos nenuskendo?

Pasirodo, tėvai, auginantys tris mažamečius, tarp jų – ir šį berniuką, vaiką buvo išleidę į vasaros dienos stovyklą "Rožių planeta", kurią organizuoja viešoji įstaiga "Elgesio sprendimai".

Stovyklautojai tądien į pajūrį pasimokyti plaukioti banglentėmis atsivežė keliolika autizmo negalią turinčių vaikų.

Po pramogos susiruošta važiuoti atgal į stovyklą. Tada esą berniukas ir prapuolė.

Keista, bet stovyklos organizatoriai vaiko pasigedo tik grįžę į stovyklą.

Tada ir prasidėjo panika. Kažkas kažkam pasakė, kad dar pajūryje vaiką pasiėmė mama, kažkas paskleidė gandą, kad vaiką pagrobė kažkokia moteris, prisistačiusi jo mama.

Galiausiai teko pripažinti, kad jį tiesiog pametė ir nebuvo jokio pagrobimo.

Visą tą košmarą išgyvenę berniuko tėvai, anot jų, pirmas keturias dienas iš stovyklos vadovų nesulaukė jokios reakcijos – nei atsiprašymo, nei paaiškinimo, nei apgailestavimo.

Tik tada, kai viešojoje erdvėje pasirodė mamos interviu ir įtarimai, kad vaiką galbūt mėginta pagrobti, visa stovyklos delegacija sugužėjo pas vaiko tėvus, kur, gerokai pavėlavę, mėgino taisyti situaciją.

"Net nepasakosiu, kaip mes jautėmės ir ką išgyvenome. Iki šiol slėgė nežinomybė, kas vis dėlto tame pajūryje nutiko? Kaip mūsų vaikas ten liko vienas? Mes turime teisę žinoti. Tačiau tik vakar (praėjus keturioms paroms po įvykio – A. D.) mes oficialiai priėmėme stovyklos atstovų paaiškinimus. Kad kontaktas iš jų pusės įvyko tik įvykiui pasklidus viešumoje, tai – faktas", – patvirtino berniuko mama.

Direktorė pasiaiškino feisbuke

Stovyklą organizavusios viešosios įstaigos "Elgesio sprendimai" direktorė Rita Karvelienė su dienraščio žurnalistais nebuvo itin kalbi. Iš pradžių neįgalaus vaiko dingimą paplūdimyje ji mėgino paaiškinti nesusipratimu.

Vėliau moteris telefonu jau neatsiliepė, o tik atsiuntė žinutę, kad viskas paaiškinta jos įstaigos feisbuko paskyroje.

"Viešoji įstaiga "Elgesio sprendimai", reaguodama į socialinėje erdvėje pasirodžiusią žinutę apie pamirštą, pagrobtą vaiką, nori viešai atsiprašyti ir paaiškinti susiklosčiusią situaciją. Atsakingai patvirtiname, jog vaikas nebuvo atiduotas jokiam svetimam žmogui. Stovykloje dirba daug entuziastingų darbuotojų ir savanorių. Iki šiol džiaugiamės tik geromis patirtimis, emocijomis ir pasiektais vaikų socialiniais įgūdžiais. 2020 08 06 (ketvirtadienį) turėjome kupiną̨ įspūdžių dieną prie jūros. Vaikai grįžo nuo pajūrio į stovyklą skirtingais ekipažais. Grįžus į stovyklą, iš karto pasigedome vaiko ir iš karto susisiekėme su mama. Tik per pokalbį telefonu su mama dėl trikdžių, triukšmų klaidingai supratome, kad vaikas yra saugus pas mamą. Esame nuoširdžiai dėkingi moteriai, kuri pastebėjo ir globojo šį vaiką, kol saugiai perdavė į pareigūnų rankas", – rašoma įstaigos feisbuke.

Stovyklos organizatoriai turėtų būti labiau nei dėkingi V. Tamošauskienei, pagelbėjusiai vaikui ir užkirtusiai kelią tragedijai.

"Ši situacija mus privertė peržiūrėti, įvertinti darbo ir saugumo metodus. Dedame visas pastangas, kad ši skaudi pamoka pasitarnautų gerinant darbo su vaikais kokybę. Noriu padėkoti darbuotojams, savanoriams, tėvams ir bendruomenei už supratingumą bei palaikymą. Atsiprašome už sukeltą skausmą ir nerimą", – feisbuke parašė įstaigos direktorė R. Karvelienė.

Indrė Kryžiūtė

Vaiko teisių apsaugos tarnybos Klaipėdos padalinio vadovė

Apie šį atvejį mūsų tarnyba žino. Mes nesame minėtos įstaigos steigėjai, nei kontrolės institucija jos veiklai. Kai nutinka tokie dalykai, kreipiamės į įstaigos vadovą ir prašome atlikti vidinį patikrinimą atvejo aplinkybėms ištirti ir nustatyti, ar tinkamai, pagal jų darbo reglamentus, darbuotojai rūpinosi vaikų priežiūra stovyklos metu. Prašome imtis priemonių, kad tokie atvejai nesikartotų, ir raginame mus informuoti apie priimtus sprendimus. Jei matysime, kad jie elgsis atsakingai, reikalas bus kaip ir išspręstas. Jei matysime, kad jokių veiksmų nesiėmė ar delsia spręsti problemą, kreipsimės į jų veiklą kontroliuojančią instituciją ir prašysime jų tikrinti ir įvertinti, ar tokia įstaiga gali veikti toliau bei teikti paslaugas. Jei viskas būtų pasibaigę nelaime, tyrimą jau atliktų policija ir spręstų dėl atsakomybės. Kai mūsų tarnyba gavo pranešimą apie pasimetusį vaiką, nedelsdami atvykome, bendravome ir su įstaigos darbuotojais, ir su vaiko tėvais. Jie pirmiausia turi spręsti, ar šiuo atveju imsis kokių nors veiksmų įstaigos atžvilgiu. Pabendravus su tėvais, buvo akivaizdu, kad tai rūpestingi, atsakingi tėvai, galintys puikiausiai atstovauti savo vaiko interesams, jie patys turi nuspręsti, ar kreiptis į teisėsaugą, kad inicijuotų tyrimą dėl aplaidumo. Tarnyba neperima tėvų teisių ir pareigų, kai vaikas turi atsakingus ir sąmoningus tėvus.