Lietuvoje – jau tikras pavasaris. Mes neklydome, jo laukdami išauštančio po Velykų. O jis atėjo per pačią šventę ir taip ją dar labiau papuošė. Šviečiant saulei, giedant paukščiams, visi, kas galėjo, skubėjo į gamtą. Gali būti, kad šie prisiminimai išliks ilgam. O pavasaris, kaip gyvenęs prieš šventes, taip ir po jų paniro į savo reikalus ir darbus.
Nemanykime, kad pavasaris sustojo ir nieko neveikia – to gamtoje nebūna. Net ir dabar, vėl pradingus saulei, jis įgauna naują kvėpavimą, kurį suteikia lietus. Pavasarį jis be galo svarbus. Po kiekvieno lietu