„Prisimenu tą karštą gegužės dieną labai ryškiai, nes ji pakeitė mano gyvenimą, – prisimena Tomas Vasiliauskas. – Man tada buvo 14 metų. Buvo labai karšta, todėl nuėjome su draugais prie upės nusimaudyti. Prie jos buvo aukštas status skardis, ant kurio augo didelis medis. Ant nusvirusios jo šakos buvo pririšta stora virvė šuoliams (vadinome ją „tarzanke“). Nusirengiau ir nutariau iškart šokti į upę. Įsibėgėjęs pasigriebiau tą virvę ir šokau į vandenį. Tačiau virvė kažkaip išsisuko, išslydo, praradau pusiausvyrą ir nukritau į upės dugną tiesiai ant galvos. Po smūgio į dugną iškart pajutau, kad nebejaučiu rankų, o po to ir viso kūno. Kažkokiu būdu pradėjau kilti aukštyn, bandžiau rėkti, tačiau prarėkti nebegalėjau... Vėl nirau į vandenį kaip akmuo, jau nevaldydamas savo kūno. Galvojau, kad mirsiu.“