Gamtoje – nuo mažens

A. Gaidamavičius užaugo Januliškio kaime, ant Peršokšnos upės kranto, kur gyveno net šešios jo šeimos kartos. Augęs pačioje Labanoro girios širdyje, pašnekovas natūraliai nuo vaikystės domėjosi gamta, su kitais kaimo vaikais organizuodavo žygius paupiais.

Gamtininkas pasakoja, kad su metais jo susidomėjimas gamta tik stiprėjo. Tam įtakos turėjo kaimynai miškininkai Irena Danilevičiūtė ir Kęstutis Grašys, kurie mažąjį Andrių vesdavosi į gamtą, parodė jam pirmuosius paukščius. Ypač didelę įtaką pašnekovo susidomėjimui paukščiais turėjo ir ornitologo Eugenijaus Drobelio knyga „Girioje ošia sparnai“, kurią jis perskaitė vaikystėje. Sulaukęs aštuoniolikos, A. Gaidamavičius tapo Lietuvos ornitologų draugijos nariu.

„Vėliau atradau augalų pasaulį. Į mano gimtąjį kaimą dažnai atvažiuodavo Vilniaus universiteto (VU) dėstytojai su praktiką atliekančiais studentais, vaikščiodavo mano jau išvaikščiotais paupiais ir tyrinėdavo augalus. Prie studentų prisigretindavau ir aš, taip susipažinau su VU dėstytojais, kurie mane labai kvietė studijuoti šiame universitete. Vis dėlto pasirinkau miškininkystės studijas Žemės ūkio universitete Kaune. Jas man rekomendavo tuometis Labanoro regioninio parko direktorius Kęstutis Jakštas, siūlęs po mokslų įsidarbinti parke, – prisimena pašnekovas. – Vėliau įstojau į biologijos magistrantūros studijas Vilniuje, o jų metu pradėjau dirbti Labanoro regioniniame parke.“

Pagyvenęs gimtajame Labanore, A. Gaidamavičius sulaukė pasiūlymo išvykti į Kauną ir čia dirbti žaliųjų laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktoriumi. Jis nusprendė priimti pasiūlymą ir dešimt metų pragyveno Kaune,  vėliau – dar dešimt metų Vilniuje, kur studijavo doktorantūroje.

Po miestuose praleistų dviejų dešimtmečių Andrius galiausiai nusprendė sugrįžti į Labanoro girioje esančią šeimos sodybą, kuri po mamos mirties liko tuščia. Kurį laiką jis dirbo Molėtų krašto muziejuje, o vėliau, po 20 metų pertraukos, sugrįžo dirbti į Labanoro regioninį parką, kuriame ir pradėjo gamtininko karjerą.

Dabar A. Gaidamavičiaus gimtajame Januliškyje gyvena vos septyni žmonės, bet apylinkėse gausu turistų, atvykstančių pasigrožėti Labanoro giria. Pašnekovas skaičiuoja, kad Labanoro regioninį parką per metus aplanko apie 0,5 mln. lankytojų.

Ežerynas: Labanoro regioniniame parke yra apie 300 ežerų. Baltųjų Lakajų ežeras – giliausias girioje, jame yra prieš daug amžių nuskendęs miškas, kurio medžiai iki šiol stovi po vandeniu. Kertuojai yra vienas didžiausių, bet ir vienas sekliausių girios ežerų. / A. Gaidamavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Gyvenimas viduryje girios

A. Gaidamavičius Labanoro girią pažįsta kaip penkis savo pirštus, todėl joje jaučiasi saugiai. Pasak pašnekovo, pavojingesnių situacijų girioje jam kyla nebent sutikus piktą brakonierių, o miške gyvenančių žvėrių jis nebijo ir moka su jais sutarti.

„Girioje mane labiausiai žavi nesibaigiantis atradimų džiaugsmas, – sako jis. – Paukščius ir augalus jau gana gerai pažįstu, tad šiuo metu plečiu savo interesų lauką ir daugiau domiuosi vabzdžiais ir grybais, kurie taip pat pasižymi didžiule įvairove. Gamta girioje tokia įvairialypė, kad jai ištyrinėti mano gyvenimo, deja, neužteks.“

Gamtininkas gyvena pačiame Labanoro girios centre, tad į jo sodybą dažnai atklysta miško žvėrelių, į kiemą – stirnų, kiškių, bebrų. Šiems įnikus paupyje pjauti A. Gaidamavičiaus mylimas guobas, pašnekovas turėjo surasti būdų, kaip žvėrelius pergudrauti.

Nežinodama, kiek iš tikrųjų vilkų gyvena Lietuvoje, valstybė vis didina jų medžiojimo kvotas. Praėjusiais metais buvo leista sumedžioti 370 vilkų, o medžiotojai sumedžiojo tik 290.

„Guobų man labai gaila, nes jų Labanoro girioje mažai, o bebrams jų mediena – pati skaniausia. Galvodamas, ką daryti, atradau, kad, guobos kamieną apvyniojus paprasčiausia maistine plėvele, bebrai nebeužuodžia medžio kvapo ir ima ieškoti kito grobio. Tą grobį aš pats jiems ir suradau. Nusprendžiau bebrus pavaišinti invaziniais uosialapiais klevais, kurie Lietuvoje buvo užveisti sovietmečiu ir, sparčiai plisdami, paupiuose naikina mūsų krašto medžius. Tad praėjusią žiemą girioje ieškojau uosialapių klevų, juos prakirsdavau ir nutempdavau į bebrų maitinimosi vietą, kad jiems patiems nereikėtų vaikščioti, – gudrų planą atskleidžia jis. – Taip, visą žiemą šerdamas bebrus, išsaugojau savo mylimas guobas. Galima rasti įvairių būdų sugyventi su laukiniais gyvūnais, tik reikia jiems kažką duoti mainais.“

Atviroje A. Gaidamavičiaus namo palėpėje paukščiai suka lizdus ir veisimosi periodu ten gyvena apie 200 šikšnosparnių. Pašnekovas savo palėpėje suskaičiuoja iki dešimties skirtingų šių gyvūnų rūšių.

„Šikšnosparniai – ypatingi žvėreliai, aš jais labai domiuosi. Praėjusią vasarą beveik visus vėlyvus vakarus praleidau įrašinėdamas jų skleidžiamą ultragarsą specialia programėle, kuri pagal šį garsą nurodo šikšnosparnio rūšį. Būdavo, ir užmigdavau prie vairo laukdamas, kol praskris šikšnosparnis. Dar neradau laiko apdoroti visų surinktų duomenų. Neabejoju, kad tarp jų yra ir sensacingų atradimų, – tiki jis. – Džiaugiuosi, kad vasaromis jie gyvena mano sodyboje, nes vienas šikšnosparnis per naktį sugauna iki 3 tūkst. uodų. Galima tik įsivaizduoti, kiek šių įkyrių vabzdžių man tektų, jei ne šikšnosparniai.“

A. Gaidamavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Netikėti atradimai

Girios viduryje gyvenantis A. Gaidamavičius stengiasi visą savo laisvą laiką skirti gamtai tyrinėti. Jis pripažįsta, kad šiltuoju laikotarpiu, kai gamta tiesiog klesti, laiko buičiai visiškai nelieka. Tačiau pašnekovas dėl to nesijaudina, nes jam užtenka asketiškų gyvenimo sąlygų. Namo vyras grįžta tik pernakvoti, o dienas kuo daugiau stengiasi leisti gamtoje.

„Labai skubu ištyrinėti kuo daugiau gamtos, nes gyvenimas greitai bėga, nežinau, kiek dar pavasarių man lemta sutikti. Gamtoje niekas nelaukia, kada turėsi laiko ką nors pamatyti. Yra daugybė paukščių, kurie čiulba tik dvi savaites per metus, ir daugybė retų augalų, kurie žydi tik porą savaičių. Jei nespėsi išgirsti to paukščio ar pamatyti augalo, teks vėl laukti kitų metų. Kai norisi labai daug pamatyti, supranti, kad tau likę pavasariai, kad ir kiek jų būtų, – be galo trumpas laiko tarpas. Tad šiltuoju sezonu, ypač gegužę ir birželį, visą laiką atiduodu gamtai, o buitis juk niekur neprapuls“, – šypsosi jis.

Pastaruoju metu A. Gaidamavičių labiausiai džiugina neseniai Aukštaitijos nacionaliniame parke, kuriame jis taip pat dirba, pamatytas žalvarnis. Šis tropinės išvaizdos margas paukštis anksčiau buvo įprastas Labanoro girios kaimuose, tačiau prieš 20 metų žalvarnių girioje ėmė sparčiai mažėti, kol visai išnyko. Lietuvoje liko tik penkios žalvarnių poros, gyvenančios aplink Druskininkus, bet ir jų mažėja.

„Greičiausiai įtakos žalvarniams nykti turėjo išnykusi tradicinė kaimo gyvensena, nuo kurios jie labai priklausomi, nes minta aplink ūkio gyvulius skraidančiais vabzdžiais. Šiais metais atrasta nauja žalvarnių pora mane labai džiugina ir teikia vilties, kad šie paukščiai sugrįš į mūsų kraštą, o su jais – ir kitos rūšys, kurios taip pat sparčiai nyksta“, – viliasi jis.

Nors Labanoro giria A. Gaidamavičiui – džiaugsmo šaltinis, jis čia mato ir labai liūdinančių dalykų. Gamtininką skaudina, kad Labanoro regioninis parkas tapo tam tikru pramogų poligonu, o pramogauti atvykę žmonės ne visada pagarbiai žvelgia į gamtą: šiukšlina, draudžiamose vietose kūrena laužus, keturračiais ir džipais važiuoja į draustinius.

„Esu išsiugdęs įprotį eidamas pasivaikščioti į gamtą pasiimti šiukšlių maišą ir surinkti šiukšles. Visada iš girios grįžtu pilnu maišu. Nesuprantu, kaip žmonėms kyla ranka šiukšlinti regioniniame parke. Ironiška – patys čia atvyksta pasigrožėti gamta, o tada joje palieka savo šiukšles, – piktinasi pašnekovas. – Žinoma, ne visi lankytojai šiukšlina, yra ir tokių, kurie surenka kitų paliktas šiukšles. Tai labai džiugina.“

Esu išsiugdęs įprotį eidamas pasivaikščioti į gamtą pasiimti šiukšlių maišą ir surinkti šiukšles. Visada iš girios grįžtu pilnu maišu. Nesuprantu, kaip žmonėms kyla ranka šiukšlinti regioniniame parke.

Svajoja parašyti knygą

Mėgstama A. Gaidamavičiaus veikla – gidavimas. Gamtą mylintys žmonės patys susiranda gamtininką, kad jis surengtų ekskursiją savo puikiai pažįstamoje Labanoro girioje. Pašnekovas juokiasi, kad gido darbą dirba nuo vaikystės.

„Kai buvau vaikas, mane į pagalbą dažnai pasikviesdavo į Labanoro girią iš kitų rajonų atvažiavę vyresnio amžiaus žmonės, sumanę pagrybauti. Prastai pažinodami grybus, jie prašydavo manęs atrinkti, kurie grybai geri, o kurie – nuodingi. Už tokią pagalbą gaudavau keletą litų, – šypsosi jis. – Šiandien gidavimas – man didelį pasitenkinimą teikianti veikla, tikra sielos atgaiva. Kasdieniame darbe – nemažai biurokratinio darbo, tenka bendrauti su miškų kirtėjais, nepatenkintais apribojimais, tad negailinčiais piktų žodžių. Kartais sunku emociškai, o per ekskursijas  atsigaunu ir vėl pasisemiu optimizmo, nes matau, kad yra daug gamtą mylinčių žmonių. Esu sukaupęs nemažai žinių apie gamtą, tad ateityje svajoju parašyti knygą, tik kol kas vis pritrūksta laiko.“

A. Gaidamavičius yra žinomas Labanoro Vilko slapyvardžiu. Pašnekovas pasakoja, kad šis jo pseudonimas atsirado įkvėptas asmeninės istorijos.

„Kai dar net nebuvau gimęs, per Jonines mano būsimas tėvas, gyvenęs už 3 km nuo mano dabartinių namų, ėjo pas mano būsimą motiną, kuri gyveno už 1 km nuo mano namų. Jam einant kelią perbėgo septyni vilkai, o tai buvo laikoma sėkmės ženklu. Nuo senų laikų žmonės tikėjo, kad sutikti vilką kelyje yra geras ženklas, o čia – visi septyni. Su vilkais buvo susiję daugybė prietarų. Pavyzdžiui, norinčios ištekėti merginos miške geisdavo sutikti šį žvėrį, nes tai reiškė, kad tais metais ištekės. Tad, pamatęs vilkus, tėvas suprato, kad tai geras ženklas, nuėjo pas mano būsimą mamą, o po devynių mėnesių gimiau aš, – juokiasi jis. – Kai baigiau universitetą, viena mokytoja, kurią laikiau tikra savo močiute, man padovanojo profesionalaus dailininko pieštą paveikslą su šešiais vilkais. Paklausiau – kur septintas, o ji atsakė: septintas esi tu. Taip ir gimė mano slapyvardis.“

Š. Višniausko nuotr.

Kova su medžiotojais

Pasivadinęs Labanoro Vilku, A. Gaidamavičius šiais žvėrimis susidomėjo kiek vėliau – 2002 m. Tada jis įkūrė neformalią vilkų apsaugos organizaciją, skirtą iš Labanoro girios staiga prapuolusiems vilkams apsaugoti.

„Man atrodė labai neteisinga, kad antroje pagal dydį Lietuvos girioje visai negyvena vilkai. Tai kur jiems tada gyventi? Su bendraminčiais pradėjome reikalauti, kad būtų nustatytos vilkų medžiojimo kvotos ir kad jie nebūtų medžiojami saugomose teritorijose. Norėjau, kad vilkai Lietuvoje būtų išvis uždrausti medžioti, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje. Čia jie nemedžiojami nuo 1998 m. ir tai išėjo į naudą ir gamtai, ir žmonėms, – sako jis. – Vis dėlto Lietuvoje, kad ir kiek stengėmės, mums nepavyko įgyvendinti svarbių pokyčių. Medžiotojų organizacijos yra tokios stiprios, kad parengtas vilkų apsaugos planas praktiškai virto vilkų naikinimo planu.“

Pašnekovas baisisi šiandiene tvarka, pagal kurią Lietuvoje negali gyventi daugiau nei 60 vilkų šeimų. Šeimos skaičiuojamos tik atliekant nušautų vilkų genetinius tyrimus. Be to, neatsižvelgiama į tai, kad daug vilkų atklysta iš kitų valstybių, pavyzdžiui, Lenkijos, kur jie saugomi. Tad Lietuvoje gyvenančių vilkų skaičius gali būti gerokai padidintas.

„Nežinodama, kiek iš tikrųjų vilkų gyvena Lietuvoje, valstybė vis didina jų medžiojimo kvotas. Praėjusiais metais buvo leista sumedžioti 370 vilkų, o medžiotojai sumedžiojo tik 290. Pirmą kartą kvota buvo tokia didelė, kad netgi nesugebėta jos įgyvendinti. Tai rodo, kad mūsų vilkų populiacija jau nyksta, – apgailestauja gamtininkas. – Apie vilkus man labai sunku šnekėti, nes šiems žvėrims, jų tyrimams ir apsaugai atidaviau 20 savo gyvenimo metų, tačiau šioje srityje man nepavyko nieko svarbaus pasiekti. Medžiotojai turi labai didelę įtaką. Tuo galima įsitikinti vien stebint, su kokia jėga jie siekė įteisinti naktinius taikiklius. Nors Prezidentas vetavo šį užmojį, įstatymas buvo sugrąžintas svarstyti Seimui ir pavasarinėje sesijoje tapo kone svarbiausiu klausimu, kol galiausiai buvo priimtas.“

Pašnekovo manymu, medžiotojų užmojams galbūt galėtų pasipriešinti visuomenininkai, tačiau žaliųjų veikla Lietuvoje nebėra tokia aktyvi kaip anksčiau.

„Galbūt taip yra todėl, kad beveik nebeliko kaimuose gyvenančio jaunimo. Esu vienas iš nedaugelio į gimtąjį kaimą sugrįžusių jaunų žmonių. Miestiečiams gamtos apsauga ne taip smarkiai rūpi, o gamtoje gyvenantys pensinio amžiaus žmonės jau nebeturi energijos kovoti už gamtos išsaugojimą“, – mąsto jis.

B. Barausko nuotr.

Misija – išsaugoti girią

A. Gaidamavičius nepraranda vilties, kad gamtosauga Lietuvoje sustiprės. Vis dėlto jis atkreipia dėmesį, kad lietuviai, nors ir puikuojasi turtinga savo gamta, jos nebrangina. Vakarų Europos valstybėse – kur kas stipresnė gamtos apsauga.

„Vakarų europiečiai savo gamtinius turtus sunaikino anksčiau nei mes, tad anksčiau ir suvokė, kad gamtą reikia saugoti. Šiose šalyse gamtos apsauga dabar yra žymiai griežtesnė, apie medžių kirtimą nacionaliniuose parkuose negalima net užsiminti. Pas mus nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose medžiai kertami kaip ir paprastame miške, tik tas kirtimas vadinamas ne plynu, o atvejiniu, nors po jo lieka tos pačios plynės. Vokietijoje nacionaliniuose parkuose net sanitariniai kirtimai sunkiai įmanomi, – atskleidžia jis. – Matau, kad pas mus pamažu taip pat įsigali suvokimas, kaip svarbu išsaugoti gamtą. Deja, atrodo, kad pirmiau turime dalį savo gamtos prarasti, kad imtume ją išties vertinti.“

Gamtininkui skauda širdį, kad jo gimtoji Labanoro giria taip pat  nemenkai apnaikinta kertant medžius. Į Labanorą atvykę jauni žmonės net nesupranta, kad kažkas ne taip, nes neturi su kuo palyginti girios vaizdo.

„Kadangi augau Labanoro girioje, puikiai prisimenu, kaip ji atrodė prieš 40 metų, ir matau, kokia ji dabar. Tačiau jauni žmonės kitokio pasaulio nematė ir mano, kad viskas taip ir turi būti. Dažnai sakoma, kad turime išsaugoti gamtą ateities kartoms. Mano manymu, ateities kartos mylės pasaulį tokį, kokį pamatys, nes neturės galimybės palyginti, kaip buvo anksčiau. Tad gamtą pirmiausia reikia saugoti ne ateities kartoms, o sau“, – pokalbį baigia A. Gaidamavičius.