Gamtos fotografė K. Rudokaitė: mano sodyba – gyvūnų namai, aš – tik svečias

Socialiniuose tinkluose gamtos fotografijomis ir filmuotais vaizdais iš savo sodybos išgarsėjusi Kristina Rudokaitė save vadina gamtos žmogumi. Nenuostabu – gyventi Anykščiuose, dirbti Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialiniame muziejuje – šį tą reiškia. Poetas A. Baranauskas vasaromis klėtelėje rašė eiles apie gamtą, o Kristina, įsigijusi sodybą viduryje miškų, ėmėsi savosios poezijos.

Augino svajonę

„Netoli sodybos pastačiau vaizdo kameras ir pradėjau stebėti gyvūnus“, – savo laisvalaikio pomėgį pristato 39-erių ekskursijų vadovė.

Apie namą kaime Kristina svajojo nuo mažumės, nes jos seneliai, pas kuriuos leisdavo vasaras, gyveno kaime – tik ne nuosavame, bet aštuonių butų name. „Iki tvarto, kuriame buvo kiaulės, karvė, vištos, tekdavo paėjėti, o kiti gyvūnus augino tiesiog savo kieme“, – prisimena pašnekovė.

Gamta mergaitei nuo mažų dienų buvo sava. Kartais ji net klausdavo mamos, ar nerado dukros kokioje nors pelkėje viduryje miškų. „Tėtis, brolis, dėdės, pusbrolis, senelis ir aš – visi labai mėgome žvejoti. Kai nekibdavo, būdavo nuobodu, prisigalvodavome visokios veiklos“, – pasakoja ji. Taip belaukdama savo laimikio Kristina sumanė, kad būtų smagu nufotografuoti tai, ką mato aplinkui.

Rimčiau gamtos fotografija susidomėjo maždaug nuo 2016-ųjų. Įsigijo fotoaparatą su didesnio priartinimo funkcija ir pradėjo su juo vaikščioti po miškus.

Apie namelį Anykščių rajone ir toliau slapčia pasvajodavo, tačiau vis nerasdavo tinkamos progos. Ja tapo pandemija, kai ne viena lietuvių šeima nuo sergančio pasaulio bėgo slėptis į vienkiemius, išsikraustė į savo sodybas. „Tame krašte maždaug dešimt metų fotografuodavau, tik trobos man niekada neprireikdavo. Vakarop pažįstami priimdavo pernakvoti, o dienomis aš tiesiog braidydavau po miškus. Įdomu, kad dabartinę sodybą man jau seniai rodė medžiotojai. Sakė, kad ten niekas negyvena, – gal nori. Tačiau prieš šešerius metus ji manęs visai neužkabino“, – pažintį su savo laisvalaikio oaze prisimena Kristina ir tuoj pat pasakoja intriguojančią istoriją.

Labutis: viskas prasidėjo nuo smalsių barsukų, kuriems stebėti gamtos mylėtoja pastatė savo pirmąją kamerą. / K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gegutės iškukuota sodyba

Vieną dieną, kai Kristina su fotoaparatu lakstė po aplinkinius miškelius, jos dėmesį patraukė gegutė. Sekdama paukštį žingsnis po žingsnio ji netikėtai atsidūrė prie medžiotojų apkalbėtos sodybos.

„Buvo pavasaris, kieme nuostabiai žydėjo pienės. Viduryje geltonos pienių jūros pūpsojo juodas namelis su baltais langais. Oho! – tada pamaniau ir ėmiau ieškoti to nerealaus vaizdo savininkų“, – juokiasi Kristina, nieko nenorėjusi čia keisti. Svarbiausia buvo autentika ir vieta – namelis stovi nuošalyje, vadinasi, galės čia fotografuoti gyvūnus.

Kai savo akimis įsitikino, kad į kiemą su senu sodu užklysta vis daugiau svečių iš miško, kilo mintis pastatyti čia miško kameras, skirtas specialiai gyvūnams stebėti. Daugiausia tokias naudoja medžiotojai arba gamtos fotografai.

Kaip vaikui saldainis

Kristina atostogauja du kartus: pavasarį, kai elniai meta ragus, ir rudenį – per elnių vestuves. Tačiau į gyvūnų stebėjimo punktą – savo sodybą – moteris važiuoja kiekvieną savaitgalį. Tuomet kaip vaikui saldainis jai tenka malonumas – peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus.

Paroda nėra mano tikslas. Mane labiau žavi pats gyvūnų stebėjimo ir fotografavimo procesas, pasivaikščiojimai gamtoje.

„Reikia viską peržiūrėti, atrinkti įdomiausias vietas. Kartais tas žiūrėjimas užtrunka net keturias ir daugiau valandų. Priklausomai nuo kamerų skaičiaus“, – aiškina K. Rudokaitė, iš pradžių įsigijusi tik vieną kamerą, kuria norėjo nufilmuoti sodyboje besilankančių barsukų gyvenimą.

„Peržiūrėjus filmuotą medžiagą, atrodė, kad jie lyg specialiai ateina prie mano kamerų ir visaip prieš jas staiposi, krapštinėjasi, myluojasi, kartais net mušasi – žodžiu, visai nebijo pozuoti“, – juokiasi gamtos fotografė.

Apetitas augo bevalgant: Kristina panoro sužinoti, kas vyksta ne tik prie jos namelio ar šėrykloje, bet ir aplinkui sodybą tuo metu, kai ji dirba Anykščiuose. Smalsumo paakinta moteris įsigijo daugiau kamerų.

„Praėjusį savaitgalį pamačiau, kad netoli manęs atsikraustė bebrai, ten irgi palikau kamerą. Stebiu, kur vyksta veiksmas, ten jas ir statau. Noriu turėti kuo didesnę gyvūnų įvairovę“, – aiškina ji ir aikčioja, koks nuostabus jausmas matyti briedę su briedžiukais arba danielius su jaunikliais tiesiog savame kieme.

Paklausta, kokie gyvūnai ateina papozuoti prieš kameras, Kristina vardija, kad filmuotoje medžiagoje yra vilkų, briedžių, elnių, danielių, stirnų, kiškių, usūrinių šunų, kiaunių ir kt. Trūksta tik lūšies. Stačiaausė – sena jos svajonė.

Modeliai: norint pagauti gerą fotokadrą, kartais Kristinai tenka keltis ketvirtą ryto. / K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Fotografuoja ir pro langą

Kruopščiai atrinktą medžiagą moteris deda į socialinius tinklus ir sulaukia daug smagių komentarų, kurie dar labiau pakursto jos ambicijas siekti vis įdomesnių vaizdų, vis įspūdingesnių fotokadrų.

Gamtą ir gyvūnus Kristina fotografuoja visaip – ir telefonu, tačiau dažniausiai fotoaparatu, galinčiu daug kartų priartinti stebimą objektą. „Dažnai net nereikia eiti iš namų. Pasiimu žiūroną, atsidarau langą, pasižvalgau, o paskui tiesiog pro jį fotografuoju žvėris, atėjusius pasivaišinti į mano šėryklą maždaug už 100 m“, – aiškina fotografė mėgėja.

Pasak jos, gyvūnų šėrykla veikia tiktai žiemą. Kristina gyvūnus šeria obuoliais, daržovėmis; netoliese ant medžio kiaurus metus kabo druska. Prie gyvūnų šėrimo prisideda ir draugai, kaimynai: obuolių derliaus perteklių jie visada atiduoda Kristinai. Daržoves ji perka parduotuvėje ir kas savaitgalį veža maždaug po 10 kg lauktuvių.

Žvėreliams įrengta šėrykla, paukšteliams – lesyklos. Jų yra visur – namų kieme, darbe, kad Kristina matytų pro langą, kas jose lankosi. Paukšteliams ji perka saulėgrąžų (šiemet, sako, sulesė apie 30 kg) ir riebalinių burbulų.

„Pavasarį, kai nutirpsta sniegas, maisto gyvūnai randa ir laukuose, todėl pas mane ilgai neužsibūna. Visai kas kita žiemą. Tada jie gali stovėti prie šėryklos nors ir visą naktį: kol visko nesuėda, iš vietos nesitraukia“, – juokiasi gyvūnų stebėtoja, vasaromis namelyje nesėdinti.

Su pirmaisiais saulės spinduliais, apie ketvirtą ryto, ji keliasi, čiumpa fotoaparatą ir daro platų ratą aplinkui sodybą, ieškodama įdomesnių kadrų.

Giesmininkai: žvėrių fotoalbumas jau beveik pilnas, o štai paukštelių Lietuvos padangėje čiulba gerokai daugiau, nei pavyko nufotografuoti. / K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Supažindina su gyvąja gamta

Parodos rengti K. Rudokaitė kol kas nesiruošia. Sako, norint spausdinti nuotraukas didesniu formatu, reikėtų profesionalesnės fotoįrangos.

„Paroda nėra mano tikslas. Mane labiau žavi pats gyvūnų stebėjimo ir fotografavimo procesas, pasivaikščiojimai gamtoje. Iš gražiausių kadrų padarau kalendorių ateinantiems metams, kuris tampa ir puikia Kalėdų dovana artimiesiems. Kartais į jį sukeliu rečiausius paukščius ir gyvūnus, kuriuos pavyko užfiksuoti fotoaparatu“, – džiaugiasi ji.

Ekskursijų vadovė mini ir edukacinį savo hobio aspektą. Pradėjusi kelti gyvūnų nuotraukas į feisbuką, ji sulaukia daug sekėjų klausimų. Vienas iš jų – kaip atskirti gyvūnus, ypač paukščius. Šiais laikais, anot Kristinos, yra visokių programėlių – net su balso įrašymu. Tarkime, įrašai telefone paukščio čiulbėjimą ir taip sužinai jo vardą.

„Iš pradžių vadovavausi knygele „Pažinkime Lietuvos paukščius“, ją visur nešiodavausi. Būdavo, pamatau paukštį ir ieškau jo knygelėje“, – šypsosi ji, dažnai į socialinius tinklus kelianti po dvi nuotraukas, kad žmonės matytų, kuo elnias skiriasi nuo danieliaus arba elnias nuo stirnos. Kitąsyk edukatorė įkelia uogų nuotraukų ir parašo, kuo, tarkim, bruknės skiriasi nuo spanguolių arba vienas paukštis nuo kito.

„Vis dažniau fotografuoju paukščius, nes skirtingų jų rūšių kur kas daugiau nei žvėrių, o tuos pačius modelius fotografuoti nusibosta“, – sako ji. Kai išfotografuos visus paukščius, žada imtis drugelių.

Kartais Kristinos užfiksuotų kadrų paprašo gamtos apsaugos atstovai. Taip nutiko, kai Dabužių miške K. Rudokaitei pavyko nufotografuoti keturias lūšis. „Dabar laukiu nesulaukiu, kol jos pas mane į kiemą ateis“, – atvirauja ji.

K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Jaučiasi kaip namie

Paklausta, ar baigiantis kovui gamtoje jau pastebimas pagyvėjimas, pašnekovė teigia, kad miškai aplinkui Anykščius gyvi ištisus metus.

„Kai ledo nebėra, smarkiau darbuojasi bebrai. Net iki pat mano sodybos ateina: mačiau keletą drebulių nugraužtų. Briedė su briedžiuku jau grįžo, nors žiemą, kai vyko medžioklės su varovais, ji buvo kažin kur pradingusi, nebesirodė“, – aiškina ji.

Pasak K. Rudokaitės, sausį, vasarį jos sodybon užsuka stirnos, barsukai. Pavasariop – ir kiti miškų gyventojai.

Ar vienai sodyboje nebaisu? Tikrai ne. Net kai turėjo šuniuką, palikdavo jį namuose. Norėjo netrukdoma klausytis gamtos garsų. Svečių irgi ilgą laiką su nakvyne nepriėmė. Bijojo, kad šie neišbaidytų jos kiemo lankytojų.

„Tačiau pasirodė, kad tų gyvūnų niekas netrikdo, – gali sau leisti muziką, dirbti darbus – jie čia kaip namie. Lyg ne aš, o jie būtų šio kiemo šeimininkai“, – juokiasi anykštietė.

Vos tik vakare žmonės sueina į namus, gyvūnai tuojau pat pasirodo prie šėryklos. Rytais pasitaiko progų ir svečiams pasimėgauti vaizdu pro langą – pamatyti į šėryklą užsukusius gyvūnus.

Šią žiemą Kristina stebėjo, kaip sausio 25-ąją, pusiaužiemį, elgiasi barsukas. Sakoma, tądien jis turi verstis ant kito šono ir pranašauti, kokie bus metai. Jei aplink barsuko urvą pripėduota – vadinasi, metai bus sėkmingi. Jeigu jis nepabudęs, net iš urvo neišlindęs – metai bus prasti.

„Įdomiausia, kad mano barsukai šią žiemą nemiegojo visai. Nežinau, kodėl. Ar dėl to, kad tos žiemos nelabai buvo, o gal smaguriai užuodė netoli jų urvo mano paliktus obuolius?“ – spėlioja anykštietė ir priduria, kad užpraeitą žiemą jie tikrai buvo prisnūdę porai savaičių: nė vieno nesimatė.

Kitais metais Kristina žada daryti eksperimentą ir nieko valgomo šalia barsukų namų nepalikti.

K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Svajoja aptikti mešką

Savo namuose Anykščiuose K. Rudokaitė irgi stebi gyvūnus. Tik jau ne per kameras, bet gyvai. Moteris augina akvariumines žuvytes, vėžlį, o neseniai iš prieglaudos pasiėmė šuniuką.

„Kai palaidojau savo keturiolikos metų augintinį, norėjau ta meile pasidalyti su kokiu nors beglobiu. Sukrėtė Lapiuko istorija. Šeimininkai jį augino septyniolika metų, o paskui atidavė į prieglaudą, nes įsinorėjo jauno šuniuko“, – pasakoja Kristina, kartais pasiimanti Lapiuką į sodybą.

Ateityje ekskursijų vadovė svajoja sujungti hobį su darbu – ji nori vesti nedideles žmonių grupes į gamtą, į savo skersai išilgai išvaikščiotas vietas aplinkui sodybą.

„Norintys patyrinėti gamtą ir šiandien mane susiranda. Kartu pasivaikštome po miškus, pasidaliju tuo, ką matau, nieko neslepiu. Vieno bijau: kad žmonėms pasirodžius, gyvūnai nepasitrauktų“, – prisipažįsta ji.

Ar miškuose nepasiklysta? Ten, kur stovi jos sodyba, miškai nedideli – visus mintinai žino. Jei eina kur toliau, naudojasi „Google Maps“ programėle.

Kai su draugais važiuoja į kitus miškus grybauti, dovanų gauna šuns apykaklę su navigacija. Visi žino, kad be jos grybautoja niekaip kelio atgal prie mašinos neras.

Atsisveikindama ji tyliai pašnibžda, kad svajoja kada nors sulaukti savo kieme meškos. Na, jei jau ne kieme, tai bent kažkur, kur galėtų ją nufotografuoti ar nufilmuoti. Pernai, vos gavo žinią, kad aptikta meškos pėdsakų, pastatė toje vietoje kamerą. Deja, užfiksuoti rudosios nepavyko.

Kristina be galo dėkinga kolegoms, draugams, feisbuko sekėjams, kurie, vos pamatę jos kraštuose ką nors retesnio, tuoj jai skambina, rašo ir operatyviai praneša, kur reikia lėkti fotografuoti.

Gal su fotoaparatu braidydama randa kokių nors įdomių suvenyrų iš miško? Kaipgi – gražiai žvėrių nužievintų šakų. Pamestų ragų. Juos rikiuoja sodyboje ant komodos.

„Pernai radau danieliaus ragus tiesiog savo sodybos kieme. Priėmiau tai kaip ženklą, kad judu teisinga linkme“, – atsisveikina gamtos mylėtoja.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Pirmam ir antram

Pirmam ir antram portretas
Iš kur tiek tulžies, mebeturit kur išlieti? Gražus straipsnis, graži moteris, gražios nuotraukos, tai jumi pavydas bambą graužia?

Gera fotografė

Gera fotografė portretas
Man kaip nuolatiniam ir ieškančiam priekabių troliui - nepriekaištinga ( pats nustebau..:D) Linkiu kada nors išleisti autorinį albumą - žiūrint į tokias geras nuotraukas gyvent norisi..

O tai

O tai portretas
zoofilija jau legali!?
VISI KOMENTARAI 4

Galerijos

Daugiau straipsnių