Kasmetinėje ataskaitoje apie išmetalų kiekį JT Aplinkos programa (UNEP) skelbia, kad 2020 metais septyniais procentais sumažėjusi atmosferos tarša anglies junginiais padarys „nežymų poveikį“ klimato šiltėjimui, nes iškastinio kuro nėra plačiai ir sparčiai atsisakoma.

Ataskaitoje „The Emissions Gap“ (Emisijų atotrūkis) analizuojami neatitikimai tarp veiksmų, reikalingų pagal 2015 metų Paryžiaus klimato sutartį, ir dabartinių šalių planų mažinti išmetalų kiekį.

Dokumente sakoma, kad su pandemija siejamas „žaliasis atsigavimas“, kai vis daugiau šalių skelbia įsipareigojimus pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu, gali iki 2030 metų sumažinti išmetalų kiekį 25 procentais.

Tokiu atvejus pasaulis priartėtų prie Paryžiaus sutartimi numatyto tikslo, kad klimatas iki šio šimtmečio pabaigos atšiltų ne daugiau kaip dviem Celsijaus laipsniais.

Šiuo metu pasaulio klimatas atšilęs kiek daugiau negu 1 °C, palyginus su laikotarpiu iki pramonės revoliucijos, tačiau mūsų planetą jau veikia smarkesnės ir dažnesnės sausros, gamtiniai gaisrai ir itin smarkios audros. Pastarųjų poveikį dar labiau sustiprina kylantis vandenynų lygis.

„Akivaizdu, kad pasaulis karantinavosi. Per šį laiką stebėjome išmetalų sumažėjimą 7 proc.“, – naujienų agentūrai AFP sakė UNEP vykdomoji direktorė Inger Andersen.

„Tačiau taip pat žinome – uždaryti pasaulį ir 1,9 mlrd. vaikų nelankyti mokyklos nėra atsakymas“, – pabrėžė ji.

Pasak I. Andersen, trečiadienį paskelbta ataskaita rodo, kad pandemijos paskatintas žaliasis atsigavimas „gali smarkiai nurėžti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir padėti sulėtinti klimato kaitą“.

UNEP praeitais metais skelbė, kad iki 2030 metų emisijos kasmet turi sumažėti 7,6 proc., kad būtų užtikrintas Paryžiaus sutarties ambicingesnis tikslas – užtikrinti ne didesnį kaip 1,5 laipsnio atšilimą.

Padėtis 2020-aisiais daugmaž atitiks šiuos užmojus, tačiau to kaina – precedento neturintis pramonės, kelionių ir gamybos mastų sumažėjimas.

Ekspertai baiminasi, kad 2021 metais išmetamo anglies dvideginio lygis beveik neišvengiamai atsistatys. Praeitą savaitę JT nurodė, kad šiame dešimtmetyje šalys planuoja kiekvienais metais iškastinio kuro gavybą didinti dviem procentais.

Kad klimatas iki šimtmečio pabaigos atšiltų ne daugiau kaip 1,5 °C, naftos, dujų ir anglių gavyba turi kiekvienais metais mažėti po 6 procentus.

Trečiadienį paskelbtame įvertinime sakoma, kad 2019 metais, kurie, kaip viliasi mokslininkai, žymėjo metinės atmosferos taršos anglies junginiais piką, į atmosferą buvo išleistas šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis, pagal savo poveikį atitinkantis 59,1 gigatonos anglies dvideginio.

Palyginus su padėtimi 2018-aisiais, šis kiekis buvo 2,6 proc. didesnis, o didžiąją jo dalį lėmė miškų gaisrai, rašo UNEP.

Taršos netolygumai

JT nurodė, kad šiemet dėl pandemijos sumažėjus kelionių ir sulėtėjus pramonei bei elektros gamybai išmetalų kiekis bus 7 proc. mažesnis negu pernai.

Tačiau tai reikštų tik 0,01 °C mažesnį atšilimą iki 2050 metų.

UNEP prognozuoja, kad žaliasis atsigavimas dėl COVID-19 pandemijos lems, jog 2030 metais išmetalų kiekis bus 44, o ne 59 gigatonos, kaip buvo prognozuota anksčiau. Tokiu atveju išliktų 66 proc. tikimybė, kad žmonijai pavyks užtikrinti ne didesnį kaip dviejų laipsnių atšilimą.

Vis dėlto reikėtų didelio masto perėjimo prie atsinaujinančių išteklių energetikos, tiesioginės paramos klimato atžvilgiu neutralioms technologijoms ir infrastruktūrai, mažinti subsidijas iškastiniam kurui, nestatyti naujų anglimis kūrenamų elektrinių ir imtis dideliu mastu atkurti miškus, sakoma ataskaitoje.

Visgi tik ketvirtadalis iš Didžiojo dvidešimtuko (G-20) šalių yra įsipareigojusios finansuoti taršą šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis mažinančias priemones.

Ataskaitoje taip pat atskleidžiama didžiulis taršos pasiskirstymo netolygumas: 1 proc. turtingiausių valstybių išmeta dvigubai daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų negu 50 proc. neturtingiausiųjų.

UNEP sako, kad ši grupė savo išmetamų anglies junginių kiekį turi sumažinti 30 kartų, kad atitiktų Paryžiaus klimato sutarties įpareigojimus.

„Esmė – energetinis efektyvumas, kaip mes renkamės valgį ir ką išmetame, – sakė I. Andersen. – Vienas procentas [turtingiausių šalių] privalo atlikti daugiausiai – dėl savo labai didelio vartojimo pėdsako.“