Prognozės – milijonai tonų atliekų

Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos, Gamintojų ir importuotojų asociacijos vadovės Astos Pakštaitės-Marcinkienės pastebėjimu, būtent elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) kaip buitinių atliekų srautas šiandien pasauliniu mastu yra didžiausias, o vartojimas dramatiškai auga.

„Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, 2019 m. pasaulyje išmestas rekordinis kiekis elektronikos atliekų – beveik 54 mln. tonų, o tai net 21 proc. daugiau nei prieš penkerius metus. Ir perspektyvos – nedžiuginančios. Prognozuojama, kad 2030 m. pasaulyje susidarys jau apie 74 mln. tonų elektronikos atliekų. Tad neišvengiamai turime su tuo tvarkytis“, – sako pašnekovė.

Vienas svarbiausių siekių, užtikrinančių darnų žiedinės ekonomikos funkcionavimą, – tvarūs gaminiai, kurie turėtų būti tinkami kuo ilgiau naudoti, nesunkiai pataisomi sugedus, taip pat kurių gamybai būtų naudojama kuo daugiau perdirbtųjų medžiagų, o pasibaigus gyvavimo ciklui gaminiai būtų lengvai išmontuojami, perdirbami.

Pasak A. Pakštaitės-Marcinkienės, šia linkme kreipiami ir Europos Komisijos (EK) reikalavimai. Pavyzdžiui, nuo 2019 m. buitinės elektronikos gamintojai, priklausomai nuo įrangos tipo, atitinkamam laikotarpiui turi užtikrinti ir atsarginių dalių tiekimą. Taip pat jau ne pirmus metus Europos bendrijos narėms galioja buityje naudojamos EEĮ surinkimo ir perdirbimui užduotys.

Reikalavimų kartelė kyla aukštyn

„Mūsų šalyje turi būti sutvarkyta ir perdirbta 65 proc. visos į vidaus rinką pateiktos buitinės EEĮ. Lietuva šį rodiklį sėkmingai pasiekia, dažniausiai net su šiokiu tokiu perviršiumi“, – teigia pašnekovė.

Be to, privaloma surinkti ir perdirbti ne mažiau kaip 45 proc. visų į rinką per metus patekusių nešiojamųjų baterijų bei akumuliatorių pagal svorį. Šias užduotis 2025 m. EK siūlo didinti iki 65, o 2030 m. – net iki 70 proc.

„Šiandien infrastruktūra Lietuvoje išplėtota pakankamai gerai – įvairiuose prekybos tinkluose galima rasti smulkiosios elektronikos surinkimo talpas, elektronikos įrangą galima pristatyti į savivaldybių didelių gabaritų aikšteles ar išsikviesti atliekų tvarkytoją turint labai stambią techniką. Su partneriais esame sukūrę portalą atliekos.lt, kur gyventojai gali rasti visą informaciją, kur kokioje savivaldybėje galima atiduoti vienokias ar kitokias atliekas“, – komentavo ekspertė.

Vis dėlto, pasak pašnekovės, siekdami didesnio EEĮ surinkimo ir perdirbimo, turėtume galvoti ne tik apie tokios įrangos priėmimo vietų didinimą, bet ir visuomenės švietimą bei priemones, kurios tiek vartotoją, tiek gamintoją skatintų keisti įsigalėjusius įpročius.

Nuo remonto iki kokybės

Kaip pripažino A. Pakštaitė-Marcinkienė, Žaliąjį kursą pasirinkusios Europos bendrijos, sykiu ir Lietuvos, dar laukia nemažai spręstinų klausimų.

Viena opių šiandienos problemų – tai, jog nepaisant galimybės sutaisyti elektroninę įrangą, šis pasirinkimas vartotojui vis dar nėra itin patrauklus. „Atsarginės dalys brangios, todėl dažnas vartotojas labiau linkęs ne tvarkyti sugedusį daiktą, o pirkti naują“, – pripažino ekspertė.

Prancūzija jau ėmėsi konkrečių žingsnių, kad elektroninė buitinė technika būtų remontuojama, o ne išmetama – nuo šių metų pradžios šalyje įdiegtas remonto indeksas: elektronikos ir prietaisų parduotuvėse ant kai kurių prekių gyventojai mato naujas etiketes, kurios rodo, kaip lengvai galėtų būti suremontuotas gaminys.

„Tai yra pirmas tokio pobūdžio indeksas visame pasaulyje, ir prancūzai ragina Europą sekti jų iniciatyva. Remonto indeksu siekiama ne tik ilginti gaminio tarnavimo laiką, skatinant rinktis lengviau pataisomus gaminius ir taip mažinant atliekų poveikį aplinkai, bet ir sukurti konkurenciją tarp pačių gamintojų. Kol kas šis indeksas taikomas daliai įrangos, tačiau ateityje sąrašą planuojama vis labiau plėsti. Be to, nuo 2024 m. ketinama įdiegti ir gaminio patvarumo indeksą, kuris nurodytų, kaip ilgai daiktas apskritai gali tarnauti. Tad tai tikrai sveikintinos ir sektinos iniciatyvos“, – sako A. Pakštaitė-Marcinkienė.

Idėjos – per asmeninį pavyzdį

Socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampas 360°“ steigėjo Giedriaus Bučo teigimu, daug ko galėtume pasimokyti ir iš suomių, kuriems tvarus vartojimas jau tapo gyvenimo būdu.

„Man buvo labai įdomu, kodėl pakankamai pasiturimai gyvenantys suomiai prikelia daiktus antram gyvenimui. Besigilindamas supratau, kad tai jau yra tam tikras požiūris, gyvenimo būdas, poreikis būtent ne pakeisti seną daiktą nauju, ne išmesti, o suteikti jam kitą gyvenimą, o tai reiškia – neeikvoti gamtos resursų“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovas.

Antrinį dizainą Lietuvoje ėmęsis populiarinti G. Bučas pripažįsta, jog pastaraisiais metais gerokai pakito ir mūsų šalies gyventojų sąmoningumas, vis dėlto švietimo darnaus vartojimo klausimais mums dar labai stinga.

„Kai pats pradėjau domėtis globaliomis pasaulio problemomis, labai aiškiai susidėliojo vaizdas, kaip gyvens mūsų ateities kartos. Ryškiausiai šį vaizdą, žinoma, mačiau per savo vaikus, anūkus, kuriems teks gyventi užterštoje aplinkoje su išeikvotais gamtos resursais. Man pasidarė labai graudu ir tuomet aš paklausiau savęs, ar galiu ką nors pakeisti ar padaryti, kad tai imtų keistis. Ėmiausi neformalaus švietimo, tada, kaip konkretus pavyzdys, įsikūrė ir dirbtuvėlės, nes jei skleidi kažkokią idėją, turi tai daryti per savo asmeninį pavyzdį: nuo antrinio dizaino, rūšiavimo iki alternatyvų vienkartiniams dalykams paieškų“, – kalba tvaraus vartojimo šalininkas.

Pirkti tiek, kiek neišvengiama

G. Bučas įsitikinęs, kad paveikesnė aplinkosaugos idėjų skleidimo forma – ne protestai, mitingai, o aplinkos švarinimo iniciatyvos, įtraukiančios ir vietos gyventojus, paskaitos, diskusijos mokymo įstaigose, įmonėse ar bendruomenių sueigose.

„Nesu kardinalių ar kraštutinių priemonių šalininkas. Kad ir vadinamasis zero waste gyvenimo būdas – prieš gerus penkerius metus man tai taip pat buvo kaip etalonas, tačiau supratau, kad tokia tiesioginė nuostata „gyvenimas be atliekų“ nėra įgyvendinama iš principo. Mano pasirinkimas – minimalistinis gyvenimo būdas, tai yra pirkti tik tiek, kiek neišvengiama, apsvarsčius ir kitas alternatyvas: galbūt tai gali būti panaudotas ar kažkieno dovanojamas daiktas, galbūt kažką dar galima patvarkyti, net ir tą patį drabužį – pataisyti, persiūti ir pan.“, – mintimis dalijasi visuomenininkas.

Ypač daug antrinio daiktų panaudojimo galimybių G. Bučas mato interjero kūrime.

„Jei žmogus įjungtų savo fantaziją, skirtų šiek tiek laiko, sukurti unikalius, vienetinius dalykus būtų galima tik investuojant savo laiką ir gal kažkiek medžiagų, priemonių. Mano laukas – būtent tokių daiktų, kaip kėdė, stalas, šviestuvas ar pan. prikėlimas antram gyvenimui. Tai, ką žmonės tiesiog išmeta, labai dažnai galima sutvarkius panaudoti dar kartą. Žinoma, atnaujinti daiktą – brangiau nei nupirkti naują. Turi arba pats investuoti savo laiką ir energiją, arba samdyti meistrą. Tie patys suomiai sako: jei asmeniškai negaliu kažko padaryti dėl ekologijos, neturiu tam sąlygų, galiu bent jau nupirkti atnaujintą daiktą ir tai yra mano indėlis į ekologiją. Šią idėją ne tik paremiu pinigais, bet ir džiaugiuosi, turėdamas tokį daiktą“, – aiškina pašnekovas.

Teks spręsti ir vertybinius klausimus

Kaip pripažįsta tvaraus vartojimo šalininkas, iš visų antrinių žaliavų naujų daiktų nepasigaminsime, juolab nepramoniniu būdu.

„O ir ne to turėtume siekti. Turime kurti kokybiškus, ilgalaikius daiktus, kurie nepasiduotų mados įtakai. Rinktis medžiagas, kurios būtų tvarios, ekologiškos ir nekenktų žmogaus sveikatai, aplinkai. O jau galiausiai pagal žiedinės ekonomikos principus žiūrėti, kas bus su tuo daiktu, kaip jį sutvarkyti, perdirbti ar utilizuoti. Vis dėlto svarbiausias siekis – mažinti besaikį daiktų naudojimą iš esmės, nes tai sukuria aibę problemų“, – pabrėžia G. Bučas.

Pasak jo, JT organizacija įvardija, jog visos pagrindinės pasaulinės problemos – demografinės, ekonominės, socialinės bei ekologinės – atsirado būtent dėl perteklinio vartojimo, netolygaus resursų paskirstymo ir pan.

„Šiandien gyvename daiktų kulto laikais, net nebesusimąstydami, ar mums išties jų tiek reikia. Ir, kaip bebūtų keista, esame daiktų vergai, tačiau daiktai nėra vertinami. Žmonės sako, juk pigu, suges ar nebetiks – išmesiu. Tad čia jau turime spręsti ir tam tikrus vertybinius klausimus“, – pripažįsta pašnekovas.