Apie užgimusią meilę balandžiams pasakojo balandininkas Rimantas Beneta.

– Čia užgimstama, čia neaišku kaip kas. Yra duota. Kiekvienas balandininkas turi būti užgimęs, tada jis – balandininkas. Po kiek laiko, po kiek metų, vėl tas visas procesas, ta meilė ir gerumas. To reikia ir viskas. Mes patys nežinom dėl ko ir kaip.

– Kaip viskas prasidėjo? Kada?

– Mamytė pasakojo, kad, kai aš buvau mažas, šuns būdoje gatvinius balandžius laikiau. Ir taip visą gyvenimą, kiek save prisimenu. Aš visą laiką su balandžiais.

– Ko reikia balandžiams? Kiek kartų reikia dėmesio per dieną? Kaip atrodo jūsų kasdienybė?

– Labiausiai reikia, kad gerti ir lesti būtų. Kai skanus pašaras, jis ateina iš rankų lesti. Šeimininką skiria pagal tai, kuris maitina. Kuo skaniau jam duodi, tuo jis tave labiau myli. Viskas.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar būna, kad patys atskrenda, kai maisto prašosi?

– Jeigu alkanas – atskrenda, jeigu primaitintas – ne. Jiems nereikia. Balandis naminis, bet jis nėra rankinis, kad atskristų, bendrautų. Ne. Vienintelė veislė – garbanius, kai atsisėdi balandinėj, jis išeina, žiūri, raištelį bato gali atrišti, jam įdomu. Tai vienintelė veislė, kuriai įdomu viskas, domisi. Kiti ne.

– Ar veislinių balandžių priežiūra skiriasi?

– Yra tikrai labai lepių. Kadangi jis brangus, labai retai kas laiko. Labai daug reikalaujantis dėmesio. Jį turi šerti išskirtiniais pašarais, jį labai prižiūrėti, jie savo vaikų nemaitina. Juos auginti tik pilnamečiai gali.

– Ar tikrai nupirkote namą balandžiams, kad galėtų jie gyventi?

– Aš esu miestietis, o gyvenu kaime. Gyvenu todėl, kad galiu balandžius čia laikyti. Paprastas žmogus, su tuo nesusijęs, niekuomet nesupras. Kaip aš galėjau savo gyvenimą taip pakeisti? Būt miesčionis ir drinkt – kaime ir su balandžiais, dėl balandžių.  Daugelis to nesupranta. Kuris nesupranta – pečiais traukia. Čia mūsų gyvenimas. Balandininko, kuris gamtą myli, paukščius.  Mums tas duota.