Žemė pakvipo ypatingais pavasario aromatais

Nulalėjo, Morės dūmais nurūko Užgavėnės – žiema pralaimėjo. Taip lėmė ne tik liesasis Kanapinis, įveikęs Lašininį. Tą lemia vis ilgiau dangaus skliaute užtrunkanti saulė. Jos brėžiamas lankas vis aukštesnis, todėl ir saulės spinduliai kaitresni nei vėsią ar šaltoką dieną. Kai vasariui lieka nedaug laiko, tokie dalykai negali prasprūsti pro akis.

Žiemos išlydėjimas dabar vis dažniau mūsų kalbose. Žinoma, ir pavasaris. Keista, bet šiai žiemai nejaučiame nostalgijos, nes ji visai neįsiminė – nepasuko nei pūgos, nei gilaus sniego ir storo ledo. Štai praeis mėnuo, ir apie žiemą sakysime – silpna buvo, o gal visai jos nebuvo...

Tačiau nesmerkime žiemos. Ką tik regėjome keletą saulėtų dienų, buvo šaltuko ir žvarbos. Mums visai nežinant, staiga pastorėjo ežerų ledas, o saulės šildytame, bet menkai teatšilusiame ore nuo žemės grumstų ir arimų pakvipo ypatingais pavasario aromatais. Juos skleidžia dirvoje esančios bakterijos. Šis aromatas yra pavasario pradžios ženklas. Įdomu tai, kad vėliau, jau medžių pumpurams skleidžiantis, jo nepajausime. Tiesiog jam laikas yra dabar.

Ir ne tik šiam aromatui laikas. Prie ežerų nieko nestebina po saulėtos dienos šaudantis, sproginėjantis ledas. Tyliomis naktimis šie garsai rodosi nežemiški, lyg atsklindantys iš kosmoso. O jeigu jiems pritaria pelėdos, garsų fonas sukuriamas dar gražesnis.

Beje, dar prieš saulei tekant, naktis vėl atgyja, nes pradeda murmėti tetervinai, kažkur girios glūdumoje savo negarsią giesmę dėlioja kurtinys, o krankliai atgyja švintant. Atrodo, kad jų šėlimas baigiasi, nes lizdai jau sutvarkyti, paukščiai nesitraukia nuo jų. Jūriniai ereliai taip pat tvarko lizdus, pilkosios žąsys sugrįžo į būsimas perimvietes.

Gamta neturi laiko nieko neveikti ir lūkuriuoti. Ji visada gyva, visada dirbanti. O kad mes taip mokėtume ir galėtume...

Ar jau greitai pavasaris? Toks klausimas ir vėl mums neduoda ramybės. Iš tikrųjų pavasaris čia pat, tačiau jo nereikia tikėtis anksčiau. Tai būtų nenaudinga gamtai. Taip ji rizikuotų savo vaikų gerove. To negali būti, tad pavasaris ateis palengva, dėsningai.

Ir dar – ar mums labai svarbu, kada jis prasidės? Ar mes nuveikėme visus žiemos darbus? Ar sukalėme inkilus, sutvarkėme gandrų lizdus? Ar aprišome medelius, kurių žievė kiškiams dabar pati skaniausia? Neskubinkime pavasario. Paskubėkime patys, kad prieš žiemą ir pavasarį gėda nebūtų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių