Atlikti tokį eksperimentą mokslininkai svajojo ištisus dešimtmečius, bet tokia galimybė atsirado visai neseniai.

Sumanymas atrodo keistokas: kosmoso vakuume aparatas turi skrieti nenaudodamas jokio variklio, degalų ar saulės elementų, varomas vien Saulės skleidžiamų fotonų – šviesos dalelių – energijos.

Aparatą „LightSail 2“, planuojamą paleisti pirmadienį, sukūrė tarptautinė ne pelno organizacija „Planetary Society“, 1980 metais įkurta garsaus astronomo Carlo Sagano (Karlo Seigano) ir propaguojanti kosmoso tyrimus.

Tačiau ši idėja buvo sumanyta gerokai seniau.

„XVII amžiuje Johannes Kepleris (Johanas Kepleris) kalbėjo apie buriavimą tarp žvaigždžių“, – naujienų agentūrai AFP sakė „Planetary Society“ generalinis direktorius Billas Nye (Bilas Najus).

J. Kepleris kelė prielaidą, kad burės ir laivai „galėtų būti pritaikyti dangiškiesiems vėjams“, o gerokai vėliau „paaiškėjo, kad taip yra iš tikrųjų. Tai ne vien poezija“, pažymėjo B. Nye.

Be to, saulės burėms nėra būtinos itin modernios technologijos.

Šis varytuvas faktiškai tėra didelė keturkampė labai plona plastikinė plėvelė, plonesnė už žmogaus plauką – labai lengva ir gerai atspindinti šviesą.

„LightSail 2“ 32 kv. metrų ploto saulės burė pagaminta iš poliesterinio mailaro (Mylar) plastiko, esančio rinkoje nuo 6-ojo dešimtmečio.

Nuo burės atsispindintys fotonai suteikia judesio momentą, kurio vektorius nukreiptas į priešingą pusę negu šviesos kritimo ir atspindžio kryptis.

„Juo kosminis aparatas didesnis ir blizgesnis, juo didesnė jo masė, jo didesnė stūma jį veikia“, – aiškino B. Nye.

Nors fotonų sukuriama stumiamoji jėga yra silpna, ji yra neribota.

„Kai esat orbitoje, jums niekada nepristigs degalų“, – pažymėjo B. Nye.

Japonijos aerokosminių tyrimų agentūra (JAXA) 2010 paleido aparatą „Ikaros“ su saulės bure, bet kitiems šios koncepcijos nepavyko visavertiškai išbandyti.

„Tai romantiška idėja, kurios laikas pagaliau atėjo, - sakė B. Nye. – Tikimės, kad ši technologija prigis.“

Neribota energija

Naujojo aparato pirmtakas „LightSail 1“ buvo paleistas 2015 metais, bet per šią kelias dienas trukusią misiją iškilo kliuvinių. Be to, ji tebuvo skirta išbandyti burės išskleidimo mechanizmą.

„LightSail 2“ kainavo 7 mln. dolerių (6,25 mln. eurų) – labai pigiai, vertinant pagal kosminių programų mastą. Planuojama, kad aparatas orbitoje išbus metus ir kad per šią misiją bus patikimiau įrodyta saulės burės naudojimo koncepcija.

„Norime demokratizuoti kosmoso tyrimus“, – aiškino B. Nye, pakvietęs universitetus ir verslo įmones prisidėti plėtojant šią technologiją.

„LightSail 2“ bus paleistas iš Kennedy (Kenedžio) kosminio centro Floridoje ir po kelių dienų išskleis saulės elementų „sparnus“, o vėliau išskleis trikampius saulės burės segmentus, sudarysiančius didžiulį stačiakampį.

Per šį demonstracinį skrydį palydovo saulės elementai tieks energiją, reikalinga užtikrinti tokias funkcijas kaip fotografavimas ir ryšys su Žeme.

Sukdamasis aplink Žemę jis pradės didinti orbitos aukštį burę veikiant Saulės šviesos slėgiui.

Kaip ši technologija galėtų būti panaudota artimiausioje ateityje?

Visų pirma ji galėtų paskatinti tolimojo kosmoso tyrimus. Nors saulės burių varomi laivai iš pradžių skristų daug lėčiau negu įprastos raketos, jie nuolat greitėtų ir galėtų išvystyti stulbinamą greitį.

Šią technologiją taip pat būtų galima pritaikyti išlaikyti kosminį aparatą konkrečiame erdvės taške, nes jo padėtį koreguotų būtų galima neribotą laiką. Tokie aparatai galėtų būti teleskopai, ieškantys netoli Žemės skriejančių asteroidų, arba palydovas, turintis skrieti fiksuota orbita virš Šiaurės ašigalio.

„Norint išlaikyti [aparatą] nejudamą 10 metų reikia milžiniško kiekio raketų kuro. Tai nepraktiška“, – sakė B. Nye.

Tuo tarpu fotonų „atsargos“ yra neišsenkamos.

Mokslininkas paminėjo dar vieną ypatybę – anot jo, saulės burės plika akimi aiškia matytųsi iš Žemes.