Žirgeliai, šie labai neįprastos sandaros sparnuoti vabzdžiai, mūsų dažnai apibendrintai vadinami tiesiog laumžirgiais, yra viena negausių mūsų krašto gyvūnų grupė. Iki šiol aptikta 60 jų rūšių, dalis jų yra labai retos, o kitos sutinkamos atsitiktinai ir žinomos vos iš vieno – kito egzemplioriaus. Tiesa, žirgelius matome ir stebim visada, nes tai – pakankamai dideli, spalvingi, ilgais žvilgančiais sparnais vabzdžiai, skraidantys dieną ar vakare, mėgstantys atviras saulėtas vietas, kuriose ir mes mielai lankomės.

Žirgeliai medžioja virš vandens, virš pievų augalų, pamiškėse ar kitose šviesiose, vėjo mažiau pasiekiamose vietose. Beje, didieji laumžirgiai dažnai nardo ore aplink eglių viršūnes, taigi – pakankamai aukštai. Daugelis žirgelių savo grobį sugraužia tiesiog ore. Jeigu nutveriamas didesnis objektas, pavyzdžiui – drugelis baltukas, jis sugraužiamas nusileidus ant žakelės, aukštos žolės stiebo ar nendrės.

Tarp žirgelių nereti kanibalizmo atvejai. Jeigu patelės, turinčios dėti kiaušinius, pritrūksta maisto, jos medžioja savo rūšies vabzdžius. Stebėtojai aprašo atvejus, kai skėčių patelės jų dydžio žirgelį visiškai (su kojomis ir sparnais) sugraužė per gerą valandą.

Žirgeliai sėkmingai medžioti gali savo ypatingo gebėjimo skraidyti dėka. Jų sparnai gali „veikti“ nepriklausomai vieni nuo kitų, žirgelis ore gali sustoti, o kai kurių rūšių vabdžiai gali skristi atbuli. Ore jie daro pačius sudėtingiausius viražus, tad medžioklė paprastai būna sėkminga. Žirgelių grobiu tampa uodai, mašalai, sparvos ir kitų sistematinių grupių vabzdžiai. Ten, kur geros sąlygos medžioti, žirgeliai gali gerokai išretinti uodų antplūdį. Šią vasarą kai kur žirgelių (ypač skėčių) stebimos ypač gausios sankaupos, todėl čia uodai neturėtų labai įkyrėti.

Žirgeliai skrenda greitai. Tačiau mus dažnai apgauna nuojauta – pasirodo, net didieji laumžirgiai gali išvystyti tik 50 kilometrų per valandą greitį, mažesnieji skrenda dar lėčiau.

Gražutė

Strėliukė

Skėtė