Apie Kernavės įžymybę LNK žurnalistė paprašė papasakoti paties Kernavės ir Musninkų klebono Mariaus Talučio.

– Per Andriaus Mamontovo surengtą koncertą jam nunešiau šį katiną ir sakau: „Ponas, Andriau, šis kačiukas irgi šiandien švenčia 10 metų gimtadienį“. Kaip tik tą dieną Andrius koncertinės veiklos 30-mečio proga surengė koncertą. Bet neglostė, nes sakė, kad yra alergiškas katėms. Daugelis, kurie anksčiau lankėsi Kernavėje ir susipažino su Nagliu, vėl atvykę klausia, kur ta Kernavės legenda, simboliu tapęs katinas. Būna, visą dieną mišių niekas neužsako, nieko neuždirbu, o  mūsų katinas per dieną po kokia 20 eurų uždirba. Kartais net prašau jo paskolinti. Va, čia jo nuotrauka yra, aukų dėžutė, į kurią žmonės jam meta pinigėlius. Dar užrašą kartais prilipinu, kad tai – auka piliakalnio katinėliui. Taigi Naglis surenka pinigėlių ne tik savo maisteliui, bet ir brolio, ir savo priešo – maitiname ir jo brolį, ir šunį dar. Naglis, sakau, – tikras krikščionis, nes, kaip Kristus mokė, reikia mylėti savo priešus. Naglis dalinasi su visais. Per visą vasarą jis surinko apie tris šimtus eurų.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokiu būdu jis surenka tiek pinigų?

– Šioje teritorijoje vasarą veikia kavinukė, būna, stalai, suolai sustatyti. Naglis be išankstinio pranešimo puikiai žino, kada kavinė dirba. Kai pasklinda šašlyko aromatas, už kilometro jį  suuodžia ir prisistato. Ir ne šiaip, o prie kiekvieno pasiglausto, su letenėle pasisveikina, pasimeilina – iš kiekvieno išsireikalauja kąsnelio. Man pagailo tų žmonių, kad iš jų alkanų paskutinį kąsnelį iškaulija Naglis. Ir katinėlio gaila, nes alkanas. Tad kilo mintis pastatyti aukų dėžutę, į kurią žmonės mielai jam aukoja.

– Kaip jis pas jus atsirado? Kas tokį vardą išrinko?

– Jis – dvigubas našlaitis. Nuo Širvintų rajono atklydęs. Kai dar mažučiai su broliuku buvo, jų mama žuvo kelyje. Kai mamos neteko, tuomet jį globojo vienuolė Birutė. Kai ji mirė, katinėlis taip ir liko. Va, prie visų glaustosi. Ir kažkas jį Nagliu pavadino, taip ir prilipo tas vardas.

Visi jį labai myli. Vieną sykį aukų dėžutėje radau jam dovanotą puodelį su katinėlio nuotrauka, panašia į jį. Kitą kartą ateinu, žiūriu, – dešra.

 

– Naglis turi savo paskyrą instagrame?

– Iš Širvintų čia atvažiuoja nemažai jaunimo, mėgsta Kernavę. Vakarais pasivaikšto, labai dažnai ir pasiperša. O Naglis, vos išvydęs ką nors, iš karto prisistato, kad jį glostytų – išsireikalauja dėmesio. Tad vienas jaunuolis instagrame sukūrė jam paskyrą „Kernevės ryžikas“.

– Gal ir mišiose lankosi?

– Neklauskite, vos varpas suskamba, bėga į bažnyčią. Dar žmonės būna nespėję susirinkti, o jis jau čia kur buvęs, kur nebuvęs. Kartą buvo toks juokingas nutikimas. Per šventas mišias atėjo į bažnyčią, atsisėdo šalia vienos moteriškės ant suolo. Visi žmonės pakreipę galva klausosi pamokslo, žiūriu, ir Naglis, pakreipęs galvą ir ištempęs ausytes, irgi įdėmiai klauso. Visada sakiau, kad jeigu pagal žmogaus protą pamatavus jo intelektą, jis siektų kaip genialaus mokslininko Alberto Einsteino (Alberto Einšteino).

– Kaip žmonės reaguoja pamatę jį bažnyčioje?

– Visi džiaugiasi. Tiesa, kadangi mėgsta, kaip ir visi katinai, vaikščioti, kur nori, tai per mišias kartais sumano pagastroliuoti. Tuomet vienuolės išneša jį lauką. Bet jis gudrus. „Pasako“ ačiū, kad jį panešiojo ir apsisukęs atgal grįžta į bažnyčią. Tuomet jį zakristijoje uždarau, kur labai mėgsta įsitaisyti ant kunigų sofos. Visi jį labai myli. Vieną sykį aukų dėžutėje radau jam dovanotą puodelį su katinėlio nuotrauka, panašia į jį. Kitą kartą ateinu, žiūriu, – dešra. Oi, galvoju, – kiek gerų emocijų visiems. Žmonės jį jau pažįsta ir myli. Niekas neišvyksta iš Kernavės jo nepaglostęs. Jei pats neprisistato, manęs klausia: „Kunige, kur katinėlis?“. Einam, surandam, nes jis toli nenuklysta.

– Ar yra iškrėtęs kokių išdaigų?

– Yra suniokojęs XIX amžiaus paveldą. Pats kaltas, palikau atidarytą šią medinę koplytėlę, kurią vakare užrakinau nakčiai kartu su juo. Nemačiau, kad jis ten yra. O jis, vargšiukas, negalėjo išeiti. Kol aš ramiai miegojau, jis kankinosi uždarytas. Matyt norėdamas ištrūkti, pradėjo draskyti tas duris ir pradraskė tą vertingą XIX, o gal ir net XVII amžiaus paveldą. Dar dabar duryse skylė likusi. Tylėjom, atleidom jam, bet... dabar visa Lietuva sužinos.