Netikra ar tikra?

Kaip teigia NKDT, dramaturgas L. Ipsenas – kylanti Europos teatro žvaigždė, apie jo kūrybos laisvę ir drąsą rašo garsiausiose naujienų svetainės. Britų naujienų portalas „The Independent“ šį kūrinį pavadino įžūliu ir skausmingai aktualiu, o dienraštis „The Guardian“ – pribloškiančiu trileriu ir 2022 m. teatro atradimu. Kurgi glūdi šios sėkmės paslaptis?

Režisierius A. Gornatkevičius pjesę (iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas) pristato kaip gilesnį žvilgsnį į šiuolaikinį žmogų.

„Kūrinyje kalbama apie šiandieną, buitinius žmonių santykius, bet kartu joje dera epiškumas – sprendžiami pasaulio sąrangos klausimai. Pjesės centre atsiduria jauna šiuolaikinė pora, o antrininkų pjesėje yra ne vienas ir ne du. Antrininko tema mums žinoma iš klasikinių kūrinių, psichoanalizės pradininkų tekstų, o populiariojoje kultūroje šis aspektas geriausiai atsiskleidžia kino filme „Kovos klubas“. Dažnai tai kūriniai, kuriuose susikerta fikcija ir realybė. Tai šiandien yra ypač aktualu“, – sako režisierius.

A. Gornatkevičius neslepia: buvę abejonių, ar etiška pasakoti tokią istoriją, tačiau abejonė skatino ir kurti. „Tikiu, kad turime peržengti šiuo metu pasaulį padalijusias linijas. Kartais stebėdamas pasaulio naujienas, skaitydamas laikraštį, žiūrėdamas televiziją galvoju: ar čia fikcija, ar realybė? Pjesėje sakoma: „Tai, kas yra tavo vaizduotėje, nebūtinai yra netikra“, – sako režisierius.

Pagrindinius šios istorijos veikėjus jis lygina su Romeo ir Džuljeta, kuriems būti kartu trukdo šiandienio pasaulio susiskaldymas ir susvetimėjimas.

D. Stan­ke­vi­čiaus nuo­tr.

Dėmesys detalėms

Spektaklio viziją įgyvendinti padėjo talentingų kūrėjų komanda. Scenografė ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė ir vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė glaudžiai bendradarbiavo su režisieriumi kurdami pjesės nuotaiką atspindinčią vizualinę kalbą.

S. Davlidovičiūtė teatro Mažąją sceną pavers butu ir pakvies žiūrovą užeiti į svečius, o gal net sugrįžti namo. „Pasirinkome atkurti poros butą, tačiau viskas uždengta draperijomis ir baltos spalvos audiniu. Kuriame apleisto buto aliuziją, kuriame gyveno mūsų personažai, o gal ir autorius, o gal pats žiūrovas. Kiekvienas gali rasti atpažįstamų siluetų savuose namuose. Draperijos padėjo sukurti tam tikrą skulptūriškumą, užuomazgas į Renesanso marmurinius šedevrus ar net Michelangelo „Pietą“, – intriguoja dailininkė.

Kaip teigiama pjesėje, niekas nėra taip, kaip atrodo, ir niekas nėra tas, kas yra. Ir tai įdomu lukštenti, nes labai daug kas šiuolaikiniame pasaulyje nėra taip, kaip atrodo.

Ji kūrybiškai pažvelgė į pjesės autoriaus iškeltas tvarumo sąlygos – teatro dirbtuvėse pagamintas butaforinis maistas, dalis kostiumų įsigyta dėvėtų drabužių parduotuvėse, naujam gyvenimui prikelti teatro sandėliuose laikomi baldai ir kitos dekoracijos.

Vaizdo menininkas K. Dirsė rūpinosi vizualine spektaklio estetika, kurią įkvėpė kolegės scenografijos pasirinkimas ir realių įvykių, atskleidžiamų pjesėje, dokumentavimas. „Naudojame gyvą vaizdo kamerą, archyvinę vaizdo medžiagą, aktoriai filmuoja vieni kitus scenoje. Taip ieškoma ribos tarp to, kas tikroviška, o kas yra fikcija. Nemažai elementų gimė repetuojant scenoje, nes per aktorius atgimstantys personažai davė tam tikrų nuorodų, kuria kryptimi ieškoti vizualinės kalbos“, – sako jis.

Už muzikinį spektaklio sluoksnį atsakingas kompozitorius Jokūbas Tulaba. Kartu su režisieriumi nusprendęs sukurti kinematografiškos muzikos takelį, jis pripažino: nors kinas ir teatras yra labai skirtingos medijos ir joms reikalinga skirtinga muzika, šitame spektaklyje bus įdomi dermė tarp kino garso takelio ir teatro muzikos.

D. Stan­ke­vi­čiaus nuo­tr.

Apsaugotas intymumas

„Antrininko“ personažams gyvybę įkvėpė aktoriai Saulė Gotbergė, Inga Mikutavičiūtė, Pijus Narijauskas, Robertas Petraitis, Ugnė Žirgulė. Režisierius negalėjo nustoti žavėtis aktorių atsidavimu ir įsijautimu į vaidmenis: „Mane aktoriai stebino kiekvieną repeticiją, vyko didžiuliai atradimai. Labai džiaugiuosi procesu.“

Pjesės siužete atsispindi realūs poros santykiai, todėl nevengiama intymių detalių. Režisieriui A. Gornatkevičiui buvo svarbu šias scenas atvaizduoti taip, kad proceso metu visi jaustųsi saugiai ir jaukiai, todėl konsultavosi su intymumo koordinatore Irma Pužauskaite.

Specialistė pabrėžė, kad NKDT yra pirmasis teatras Lietuvoje, žengęs tokį žingsnį: „Dažniausiai dirbu prie projektų, kuriuose yra intymių ar jautrių scenos tarp aktorių ar kai atsiranda nuogo kūno. NKDT iš tiesų yra pirmasis Lietuvos dramos teatras, kuris oficialiai įtraukė intymumo koordinavimą į spektaklio kūrybos procesą.“

Šiuo atveju I. Pužauskaitės užduotis buvo užtikrinti psichologinį ir fizinį aktorių saugumą intymių scenų metu ir sukurti aiškią ir saugią darbo metodiką repeticijų procese, padedančią aktoriams autentiškai kurti personažus.

Režisierius būsimą premjerą skiria suaugusiam brandžiam žiūrovui, kuris yra atviras dabartiniam pasauliui: „Spektaklis turėtų būti aktualus ir besidomintiems politika ar naujausiomis technologijomis, ir visai nuo to atsiribojusiems. Kaip teigiama pjesėje, niekas nėra taip, kaip atrodo, ir niekas nėra tas, kas yra. Ir tai įdomu lukštenti, nes labai daug kas šiuolaikiniame pasaulyje nėra taip, kaip atrodo.“

„Antrininko“ premjera NKDT Mažojoje scenoje – jau vasario 7–9 d. Pjesę iš anglų kalbos vertė I. Beitsas.