Iš flirto su dirbtiniu intelektu gims nauja meno kryptis?

„Itin siaura manyti, kad dirbtinis intelektas tik generuoja paveikslėlius. Aš siūlyčiau apie jį galvoti kaip apie internetą ar anglų kalbą – tai bus vis labiau integrali gyvenimo dalis“, – įsitikinusi tarptautinės meno rinkos ekspertė Ornela Ramašauskaitė.

Kompanijos „artXchange Global“ įkūrėja nuolat dalyvauja dirbtinį intelektą (DI) įvairiais pjūviais tyrinėjančiuose renginiuose, šia sritimi domisi ir akademiškai. Ji – debiutuojančio Tarptautinio fotografijos ir medijų meno festivalio IPMA programos dalyvė, skaitysianti viešą paskaitą „Suvaldyti dirbtinį intelektą. Asmeninis brandingas kūrybos monetizavimui“.

„Gilinsimės, kaip DI keičia ir formuoja šiuolaikinio meno rinkos dinamiką, kokius etinius aspektus kelia. Pasižiūrėsime, kaip menininkai gali panaudoti DI savo reikmėms“, – žada ekspertė. Keletu ne tik kūrėjams ir kolekcininkams, bet ir kiekvienam šiuolaikiniam žmogui, mąstančiam apie savo santykį su DI, aktualių aspektų O. Ramašauskaitė sutiko pasidalyti šiame interviu.

– Smalsu, kiek jūsų gyvenime yra dirbtinio intelekto ir ar jo daugėja? Be kokių šios srities pasiekimų nebeįsivaizduojate savo dienų?

– Naujausios technologijos ir DI, nuo panaudojimo iki etikos, mane labai domina jau kurį laiką. Rašau disertaciją dezinformacijos valdymo tema –- dirbtinio intelekto įtaka ir panaudojimas yra vieni iš mano analizuojamų elementų. Antra, aktyviai domiuosi DI mano veiklos – meno rinkos – kontekste. Čia jis pritaikomas praktiškai analizuojant skaičius ir pačioje kūryboje – tiek ją keičiant, tiek panaudojant DI kaip priemonę. Jau 2020 m. „artXchange Global“ su HAI institutu organizavome tarptautinę konferenciją metamodernizmo tema, kur analizuota, kaip šiuolaikinis progresas veikia meną ir kūrybiškumą.

Man labai svarbūs dirbtinio intelekto etikos, reguliavimo, vystymo iššūkiai: įdomu tiek stebėti, tiek aktyviai analizuoti problemas ir galimybes (akademine veikla). Kasdienybėje nuolat naudoju chatGPT rinkodaros, projektų rengimo, dėstymo darbams optimizuoti – tai yra savotiška skaičiavimo mašinėlė, kuri dar gana primityvi. Tačiau gerai atsimenu mokslininkų disputus dėl pačios DI sąvokos – ar tikrai tai gali būti vadinama intelektu, o ne protu, nes prieš kelerius metus jis dar negalėjo kurti (tiesa, buvo ir kitų argumentų). Tad, nors dar esame DI evoliucijos pradžioje, jis vystosi labai greitai – be galo smalsu tai stebėti.

– Jei sutariame, kad DI – ne ateitis, o dabartis, išduokite, ar su visais savo klientais, potencialiais partneriais pavyksta taip pat susitarti. Su kokiais stereotipais tenka susidurti šioje srityje?

– Nuolat dalyvauju tarptautinėse konferencijoje, kur DI – pagrindinė arba viena iš temų, stebiu jį ir akademiškai: mane domina etika, reguliavimas, autorių teisių iššūkiai. Kad tai – dabartis, yra faktas. Mes, žmonės, šiame procese dalyvaujame net keliais lygmenimis: visų pirma, mūsų elgesys naršant internete, socialiniuose tinkluose tiesiogiai prisideda prie DI treniravimo ne tik atiduodant duomenis, bet ir mokant, kas patinka žmonėms. Tai formuoja jo siūlymus (output). Antra, šiuo metu yra rašoma istorija dėl DI apibrėžimo, reguliavimo ir vystymo greičio. Nutinka įvairių realių atvejų, kurių sprendimas formuoja ateities standartą.

Mane supa žmonės, kurie dalyvauja kuriant DI istoriją, prisideda prie jo įveiklinimo arba tiesiog jį naudoja. Skeptikų nesu sutikusi, visi nusiteikę smalsiai, o temos apie grėsmes yra natūralios strateginės diskusijos, bet ne baimė.

Stereotipų turi tik su DI tema nesusipažinę žmonės, tad aš ir netęsiu pokalbių. Kai kam atrodo, kad DI dar labai toli (kaip ir klimato kaitos katastrofa), kiti, priešingai, mano, kad, pavyzdžiui, chatGPT, viską savaime ir parašo – nesigilina, kad rezultatas tiesiogiai priklauso nuo protingos ir tikslios žmogaus užklausos.

Itin siaura manyti, kad DI tik generuoja paveikslėlius. Aš siūlyčiau apie jį galvoti kaip apie internetą ar anglų kalbą – tai bus vis labiau integrali gyvenimo dalis.

– Gal galite pasidalyti vienu paprastu ir nebrangiu receptu, kaip DI į savo kasdienybę integruoti šiuolaikiniam menininkui?

– Būdų labai daug: vien DI temos apmąstymas yra puiki tema kūrinių ciklui. Praktine prasme menininkai gali naudoti DI vaizdo kūrimo priemones kūrybos procese, o chatGPT – palengvinant savo rinkodaros veiklas (konceptų aprašai, meno projektų rengimas, socialinės medijos įrašai ir pan.)

Dabar yra laikas, kai menininkai gali suformuoti, atrasti kažką naujo – flirtas su DI gali tapti naujos meno krypties gimimo priežastimi.

– Kokia pažanga stebima tradicinio, klasikinio meno rinkos ir dirbtinio intelekto santykiuose? Ar visgi sakydami „DI ir menas“ visada turime omenyje šiuolaikinio meno lauką?

– Naujosios technologijos labai padės klasikinėje meno rinkoje: registrai, skaitmenizavimas, analizės, provenencijų sekimas, atributacija, prezervacija, vertybių skenavimas ir defektų analizė, artefaktų radimas – visur anksčiau ar vėliau, didesne ar mažesne dalimi prisidės DI (ir kitos technologijos). Vystysis auditorijos įtraukimas ir edukacija, bus apdorojami duomenys, generuojamos pagrįstos įžvalgos. Meno rinkoje labai daug pilkųjų zonų, padirbinių ir spekuliacijų – DI, blockchain ir kiti sprendimai tiesiogiai prisideda prie rinkos skaidrinimo.

Itin siaura manyti, kad DI tik generuoja paveikslėlius. Aš siūlyčiau apie jį galvoti kaip apie internetą ar anglų kalbą – tai yra, tampa ir vis labiau bus integrali gyvenimo dalis.

– Kaip manote, ar pakankamai ištreniruotas DI menininko gali visiškai pakeisti asistentą, vadybininką? Galbūt net mūzas ir žiūrovus?

– Šiuo metu DI dar nieko negali pakeisti, net ir skaičiavimo mašinėlės. Visada reikalinga interakcija su žmogumi. Tačiau taip, užtenka minimalių įgūdžių, kad DI sprendimai be galo pagreitintų paraiškų rengimą, rinkodaros veiksmus, informacijos rūšiavimą, eskizavimą (kai tai logiška). Žinoma, idealiu atveju visi turėtų dirbti savo darbą: menininkai – kurti, o vadybininkai – vadybinti. Tiesiog abiem atvejais DI priemonės optimizuotų jų veiklų procesą arba kasdienybę (liktų daugiau laiko kūrybai arba poilsiui). Meno rinka, kaip ir kiekviena kita, apipinta būtinų nuobodžių veiklų, kurias galima automatizuoti arba pagreitinti – minėta rinkodara, projektų valdymas, mokėjimai per banką, logistika, draudimas ir t. t.

DI panaudojimas kūryboje yra kita tema, kuri taip pat skyla į potemes: viena yra jo pagalba ieškoti įkvėpimo, o kita – megzti dialogą ir tai pateikti kaip meno kūrinį. Žmonės, ne vien menininkai, kupini keisčiausių svajonių, traumų, savivertės iššūkių, fetišų. Nematau didelio skirtumo: vienam inspiracija yra jūra, kitam – skausmas, trečiam – žaidimas, ketvirtam – indėnų piešiniai. Jei kažką papildomai įkvėps susirašinėjimas chatGPT ar „Midjourney“ pasiūlytas vizualas – tebūnie. Juk dar įdomiau, kad atsiranda naujų kampų vaizduotei ir mąstymui katalizuoti.

– Ar gali būti, kad meno pasaulis pasidalys į dvi dalis – DI ir apskritai technologijų entuziastų ir naujosios kartos luditų, mašinų laužytojų? Kas tuomet mūsų laukia?

– Istorija rodo, kad skirtingų kartų ar pažiūrų žmonės nuolat debatuoja. Būna periodas, kada kokia nors tema tik bręsta, vėliau – pasiekia kulminaciją ir, galiausiai, situacija nusistovi. Kai kas išnyksta, kai kas atranda vietą hierarchijoje arba struktūroje. Tačiau tik mūsų – žmonių – dėka: juk mes klasifikuojame ir aprašome, suteikiame vertinimą, palaikome atminimą arba ne.

Mano nuomone, dabar vyksta labai natūralūs procesai: protingieji vysto AI, kita dalis intelektualų – rašo laiškus, kad tai pristabdytų, politikai imasi reguliavimo, antrepreneriai bando uždirbti, o paprasti žmonės naudoja arba ne (o ilgainiui pradės naudoti masiškai). Kultūros srities specialistai neišvengiamai DI naudos kaip įrankį. Menininkai patys pasirenka, kokia jų tema, technika ir inspiracijų laukas. Vienam tapytojui patinka lesiruotė, kitam – pastoziniai potėpiai. Taip pat bus ir su DI panaudojimu kūryboje. Net ir demonstratyvus jo nenaudojimas yra santykis su DI ir gali būti kūrybinio koncepto dalis. Esminis klausimas: kodėl? Čia yra ir psichologinių aspektų: jei asmenys atmeta priemonę tik todėl, kad jo nesupranta ar nenori išmokti – jų pozicija nėra nei svarbi, nei įdomi. Jei už to yra filosofija – tai gali būti gero kūrinio arba net visos kūrybos pagrindas. Pasaulinė meno rinka yra didelė ir labai konkurencinga, vidutiniškos idėjos tiesiog paskęsta.

– Vienas IPMA svečių – Borisas Eldagsenas, pateikęs „Sony World Photography“ komisijai DI sugeneruotą nuotrauką, konkursą laimėjęs ir tada viską paskelbęs viešai. Kokia jūsų, kaip meno rinkos ekspertės, nuomonė apie šią situaciją?

– Mano akimis, šis įvykis yra klasikinis konceptualaus meno akto kūrinys, kuris suaktyvino šiuolaikiniame pasaulyje svarbius klausimus. Kaip Roberto Rauschenbergo ištrintas Willemo de Kooningo piešinys (1953) nėra tik įrėmintas baltas lapas, Kazimiro Malevichiaus „Juodasis kvadratas“ (1915) nėra tik kvadratas, o Marcelio Duchampo „Fontanas“ (1917) nėra tik apverstas pisuaras, taip ir šis darbas nėra tik nespalvota emocionali fotografija.

Visas šis procesas – kūrinio sukūrimas (DI pagalba), pateikimas vardine autoryste, konkurso laimėjimas ir laimėjimo atsisakymas yra meno kūrinys pats savaime. Jis yra priežastis ir dalyvis kartu: kelia daug aktualių klausimų, taip pat tarsi veidrodis, reflektuoja mūsų taisykles ir jų nebuvimą, sąlygotumą, apsvarsto menininko vaidmenį ir pan. Sveikinu B. Eldagseną įėjus į meno istoriją: tai įrodymas, kaip įdomiai ir įvairiapusiškai galima panaudoti DI savo kūryboje.


Kas? Paskaita „Suvaldyti dirbtinį intelektą. Asmeninis brandingas kūrybos monetizavimui“.

Kur? Nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus auditorijoje.

Kada? spalio 5 d. 17 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

:]

:] portretas
Petro elitinė....

Anonimas

Anonimas portretas
labai gerai kad dirbtinis intelektas paišo nors panašu bus į piešinius nes dabartyniai dailininkai teplioja darželio lygio piešinukus.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių