A. Bekeraitytės-Popierės portretų parodoje „Kaunas 2022 kūrėjai“ – daugiau nei 50 menininkų (projektą kūrė 19 000), kūrusių Europos kultūros sostinę Kaune ir Kauno rajone. Tačiau su fotomenininke kalbėjome ne tik apie tai, bet ir apie pažintį su Holivudo aktoriais, norą sustabdyti akimirką ir kuriamą ryšį.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado fotografija?

– Fotografuoti pradėjau paauglystėje. Mano dėdė studijavo fotografiją, sykį, lankydamasis pas senelius, jis man parodė, kaip daromos nuotraukos. Prisimenu, tuomet pagalvojau, kad taip galėčiau ir aš. Kai buvau jauna, žiūrėdavau į žurnalų viršelius, svajojau, kad su mados fotografija užkariausiu pasaulį. Mokytis į užsienį taip pat išvažiavau su ta intencija. Tik susipažinusi su mados industrija supratau, kad man reikia ne daiktų, ne batų, o ryšio su tikrais žmonėmis. Man jį davė portretinė fotografija.

– Man atrodo, portretinė fotografija yra vienas intymiausių žanrų, kuriame reikia ypatingo ryšio su fotografuojamais žmonėmis. Kaip pavyksta juos prakalbinti, kas vyksta fotosesijos metu?

– Mėgstu sakyti, kad fotografija yra vizualus interviu – kaip ir bet kokiam susitikimui, jam reikia pasiruošti, nueiti tą papildomą mylią. Paprastai apie fotografuojamą žmogų pasiskaitau, pasidomiu jo istorija, nes tai vėliau padeda atrasti įdomią pokalbių temą. Fotosesija gali trukti ir kelias minutes, ir kelias valandas. Su fotografuojamais žmonėmis tenka ir pasivaikščioti, ir pasisvečiuoti jų namuose, kūrybinėse erdvėse.

Scenos menininkė Tokiyjo Hanasaki./ Regimanto Zakšensko nuotr. 

Rašydama bakalauro baigiamąjį darbą klausiau, ar portretas yra apie fotografą, ar apie žmogų, kuris yra fotografuojamas. Šiandien manau, kad nė vienas atsakymas nėra visiškai teisingas. Fotografuodama kviečiu į pokalbį, tad šis susitikimas yra iš dviejų žmonių gimstanti kūryba.

– Fotografuojate labai įvairius žmones – jūsų nuotraukose įamžinti ne tik kasdienybės herojai, bet ir žymiausi Lietuvos kūrėjai, Holivudo žvaigždės. Ne kiekvienam fotografui pavyksta patekti į tokią terpę.

Visiems suteikiau vienodą apšvietimą, nesiekiau įamžinti jų darbų, lokacijų, kuriose jie kuria. Prieš fotoaparatą palikau tik patį žmogų.

– Kaip mėgstu sakyti, belskis ir bus atidaryta. Studijavau Anglijoje, dirbau fotografijos studijoje – viena rekomendacija po kitos ir pamažu atsiduri tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Patekau į BAFTA apdovanojimus, taip pavyko pasiekti nemažai aktorių. Žinoma, konkurencija didelė, bet kuo daugiau dirbi, tuo daugiau žmonių pažįsti, tuo daugiau durų atsiveria. Svarbu pasiruošti – jei ateisi pavėlavęs ar pamirši ką nors atsinešti, gali pasirodyti neprofesionaliai, o juk turi tik kelias minutes įgauti žmogaus ir jo aplinkos pasitikėjimą. Vis dėlto nemanau, kad esu kažkuo labai ypatinga – tiesiog darau tai, kas man patinka. Stebuklingo recepto nėra, fotografija reikia degti.

Nėra didelio skirtumo, ar fotografuoji paprastą žmogų, ar D. Craigą, – vienodai svarbu pasirodyti gerai, padaryti įdomų portretą. Holivudo žvaigždės dažniausiai būna labai profesionalūs, šilti žmonės, jie žino, ko atėjo, ir per skirtą laiką nori išspausti maksimumą. Sunkiausia tai, kad su žymiu žmogumi ateina ir visa jo komunikacijos komanda. Įsivaizduokite, papildomi penki žmonės įsiterpia į kūrybinį procesą, aiškina, ką ir kaip turi padaryti. Daugiausia jaudulio kelia pati situacija, o ne fotografuojamas žmogus.

– Ar galvojate apie žmones, kurie jūsų fotografijas išvys žurnalų puslapiuose, parodose? Kokią žinutę siunčiate jiems?

– Tiesą sakant, į žiūrovą aš nesiorientuoju, man svarbiausias yra fotografuojamas žmogus – noriu, kad jis jaustųsi gerai, o išvydęs nuotrauką matytų tikrą save. Dažnai įsijungia vidinis kritikas. Būna, pamatai fotografijoje užfiksuotą emociją, žvilgsnį, kūno kalbą ir matai – kažko dar trūksta. Bandai tai atkartoti, bet iš patirties žinai, kad geriau dažniausiai jau nebeišeina. Lūkesčių fotografuojant kelti neverta, neturi iš anksto žinoti, kaip nuotrauka išeis. Tai atima nuoširdumą, tikrumą, todėl daug ką reikia palikti situacijai. Jei turiu pasirinkti, ar pareguliuoti šviesas, ar ilgiau pasikalbėti su žmogumi, visuomet rinksiuosi antrąjį variantą. Galbūt tos kelios minutės nesuvaidinto ryšio padės pagauti emociją.

– Kalbate apie tai, kad fotografijoje jums labai svarbus ryšys. Kokia pažintis jums įsiminė labiausiai?

– Vienas paskutiniųjų mano leidinių buvo litvakų tema, keliavau po Lietuvą ir fotografavau žydiškąjį paveldą, kūriau litvakų portretus leidiniui „Passport Journal“. Čia atsivėrė sudėtingos, skaudžios šeimų istorijos, bet sykiu turėjau galimybę susipažinti su dideliais žmonėmis. Porą mėnesių prieš jai išeinant, fotografavau Ireną Veisaitę. Tiesą sakant, norėjau sau įsignybti – lankiausi jos namuose, valgiau ledus prie stalo, aplink kurį įprastai rinkdavosi intelektualai. Susipažinau ir su Jacovskių šeima, po fotosesijos daug kalbėjomės, vaišinomės, sugebėjome sukurti nuoširdžias akimirkas.

Viena įdomiausių pažinčių buvo su menininke M. Abramovič. Negalėjau patikėti, kad tokio kalibro menininkė gali būt toks paprastas žmogus.

Programos savanoris. / Regimanto Zakšensko nuotr. 

– M. Abramovič fotografavote kurdama programai „Kaunas 2022“ portretų seriją. Tai – vienas naujausių jūsų projektų. Kokia buvo jo idėja?

– Programą „Kaunas 2022“ kūrė daugybė (19 000) menininkų, jų darbus buvo galima pamatyti teatruose, galerijose, koncertų salėse. Vis dėlto labai mažai matėme pačius žmones, o ne jų kuriamą meną. Nenorėjau, kad toks renginys išliktų tik kaip dokumentika. Aš esu žmonių žmogus, tad norėjau, kad šie menininkai atsiskleistų – juk jie skyrė savo laiką, jie sukūrė didžiulį renginį, keliavo į Kauną iš skirtingų šalių. Visiems jiems suteikiau vienodą apšvietimą, nesiekiau įamžinti jų darbų, lokacijų, kuriose jie kuria. Prieš fotoaparatą palikau tik patį žmogų. Fotosesijos vyko viešbučiuose, teatruose, pasirašinėjant gerbėjams, šalia instaliacijų.

Prisimenu, kaip M. Abramovič fotosesijos viduryje sugalvojo pasiimti savo paltą ir nuotraukoje įsiamžinti būtent su juo. Ji – menininkė iš didžiosios raidės, bet realybėje – be galo paprastas žmogus. Su Yoko Onno parodos kuratoriumi Jonu Hendricksu susitikome šalia menininkės instaliacijos Kauno centriniame banke. Pagyriau jo akinius, o jis nieko nelaukęs ištiesė juos man pasimatuoti. Kompozitorė Zita Bružaitė į fotosesiją atvyko nešina natomis – ji norėjo papasakoti apie tai, kad kūryboje ne viskas iškart išeina tobulai.

Parodoje bus apie 50 portretų ir tai, kad man pavyko su visais šiais menininkais susitikti, pabendrauti, įamžinti juos, – svarbus dalykas. Galbūt po 20 metų, matydami šias nuotraukas, žmonės prisimins, kad tokie kūrėjai buvo Kaune, kad Kaunas šventė Europos kultūros sostinės metus.

Kompozitorė Zita Bružaitė./ Regimanto Zakšensko nuotr. 

– Kalbėjome apie žymių žmonių portretus, unikalius projektus. Ar dažnai fotoaparatą paimate į rankas kasdien, fiksuodama asmeninio gyvenimo reportažus?

– Esu nufotografavusi, ko gero, visų draugų vaikus. Kad ir kaip būtų, portretai žurnaluose yra laikini – po mėnesio bus išleistas naujas žurnalas ir buvusias fotografijas pamiršime. Vartydami prosenelės albumus su nuotraukomis, kurtomis prieš šimtmetį, matome šeimos istoriją, visai kitaip žiūrime į kieme įamžintą bėgantį vaiką. Fotografija – mano gyvenimo būdas ir man norisi sustabdyti akimirką, įamžinti momentą, kurio galbūt daugiau nebebus.

Kas? Paroda „Kaunas 2022 kūrėjai“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki balandžio 16 d.