Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamoje fotomenininkės Irenos Giedraitienės personalinėje parodoje „Irena Giedraitienė. Fotografijos“ autorės užfiksuotos kasdienybės akimirkos jau yra tapusios istorija, todėl kiekvienas kadras kviečia atrasti skirtingą jo sluoksnį ir prasmę.

Platesnis žvilgsnis

Pirmasis įspūdis, kuris kyla pravėrus galerijos duris, – nuostaba. Daug nespalvotų fotografijų tvarkingai sukabinta ant sienų viena šalia kitos. Portretai, akimirkos iš masinių renginių, demonstracijų, asmeninių švenčių momentai, darbininkų kasdienybė, kadrai iš visuomeninių institucijų – vaizdų ir temų įvairovė labai plati.

Kaip pažymima parodos anotacijoje, iki šiol žiūrovams buvo pristatyta tik siaura I. Giedraitienės, kuriai didžiąją gyvenimo dalį inžinierės karjerą teko derinti su pašaukimu fotografijai, archyvo dalis. Naujausioje parodoje atveriamas platesnis žvilgsnis į fotomenininkės kūrybą.

Darbininkė. Šiltnamių kombinantas. Vilnius, 1975 m. I. Giedraitienės nuotr.

Nesuvaidintas gyvenimas

Autorės kurti kadrai – nesurežisuoti. I. Giedraitienė, spausdama fotoaparato užrakto mygtuką, nesistengė pagauti to vienintelio, geriausio kadro. Ji iš tikrųjų buvo kiekvienoje akimirkoje (nesvarbu, ar tai masinis renginys, asmeninis įvykis, ar tiesiog fragmentas iš kasdienos) – tiek kaip stebėtoja, tiek kaip dalyvė. Todėl užfiksuoti „Tautų spartakiados“ (Maskva, 1956) ar „Dainų šventės“ (Vilnius, apie 1974) momentai yra tokie emocionalūs, atspindintys masinių renginių dalyvių nuotaiką, energiją.

Kompoziciškai kiekvienas kadras yra labai dinamiškas, įdomus, skatinantis žiūrovą nusistebėti, nusišypsoti ir pajusti bendrystės jausmą, džiugesį, pakylėjimą drauge su nuotraukose užfiksuotais žmonėmis.

Kitaip nei masinių renginių fotografijose, kuriose I. Giedraitienei buvo svarbu fiksuoti žmonių grupes, serijoje, kurioje įamžinta demonstracija (Kaunas, apie 1970) fotomenininkė objektyvą nukreipė į iš minios išsiskiriančius, pavienius veidus: motinos ir vaiko, savo mintyse paskendusio atsitiktinio demonstracijos dalyvio, dviejų vienas kito idėjas palaikančių bendraminčių. Šioje serijoje svarbi tapo ne grupė, o žmogus, esantis joje, ir jo asmeninis protestas.

Fotografijose svarbus yra ne įvykis, o akimirkos tikrumas, natūralumas, jausmingumas.

 

Neįprasti rakursai

Šiek tiek ironišką žvilgsnį į ją supančią aplinką I. Giedraitienė atskleidžia serijose, kuriose fiksuoja talką sode (Amaliai, 1978), turgų (Panevėžys, 1969), Pagirių šiltnamių kombinatą (1975), batų siuvimo fabriką (Kaunas, 1985). Šiose serijose žmogus – anonimiškas. Pirmajame plane fotografijose yra darbas, kurį jis atlieka. Tikriausiai tai susiję su sovietine ideologija, kai darbas buvo svarbiau už žmogų.

Nors nuotraukose gausu darbinės aplinkos detalių, rakursai, kuriuos fotomenininkė pasirinko fiksuodama kadrus, suteikia papildomą kontekstą. Anonimiški žmonės, lenkiantys nugaras, kad galėtų patenkinti pagrindinius savo poreikius, tampa personažais: moterimis su kiaulių galvomis, močiute skerdykloje, titaniškų jėgų turinčiu vyru, milžiniško ilgio gyvatę pažabojančiomis merginomis, klonuotomis panelėmis, sinchroniškai atliekančiomis tuos pačius veiksmus.

Fotografijose atrasti personažai priklauso nuo žiūrovo vaizduotės. Tačiau dėl autorės pasirinktų neįprastų rakursų nuotraukoms būdingas subtilus siurrealizmas, kuris ir atveria erdvę naujoms istorijoms.

Mykolo Žilinsko dailės galerija. 1989 m. Giedraitienės nuotr.

Magiški momentai

Jautrią savo pusę I. Giedraitienė atveria kadruose, kuriuose pagauna magiškus kasdienybės momentus: vaikus, nerūpestingai žaidžiančius paplūdimyje, savo dukreles su katinėliu, mažylės ir motinos pokalbį ir kt. Šios serijos kompozicijose dažniausiai dominuoja vienas ar du žmonės, neretai žvelgiantys tiesiai į fotografuojančios I. Giedraitienės akį.

Nespalvotų fotografijų koloritas sutelkia žiūrovo dėmesį ieškoti esmės, neklaidžioti tarp pavienių detalių. Šiose fotografijose svarbus yra ne įvykis, o akimirkos tikrumas, natūralumas, jausmingumas.

I. Giedraitienės kurtų asmenybių – Romualdo Ozolo (Nida, apie 1976), teatro veterano M. Stulpino (Kaunas), savo tėvų (1955), dukros (1952) fotografijų akcentas – nesuvaidinta momento emocija. Į antrąjį planą patraukdama fotografuojamai asmenybei kartais įprastą, o kartais – naują aplinką, tačiau jos neniveliuodama, fotomenininkė tarsi bando į kadrą perkelti ir fotografuojamojo mintis, kurios sukasi galvoje, nuotaikas, kurios išgyvenamos tą konkrečią fotografavimo akimirką, jauseną. Tai nėra formalūs, reprezentatyvūs kadrai. Juose I. Giedraitienė neturi noro parodyti asmenybės titulų, akcentuoti pareigų, atkreipti dėmesį į fotografuojamojo autoritetingumą. Tai žmonės, su kuriais fotomenininkė susitiko. Vieni susitikimai truko trumpai, kiti – tebesitęsia iki šiol.

 Pokalbiai apie fiziką. Kaunas, 1986 m. I. Giedraitienės nuotr.

Matyti ir įžvelgti

Parodoje eksponuojami ir keli I. Giedraitienės autoportretai (Kaunas, 1958; Panevėžys, 1970; Kaunas, 1985). Trijose nuotraukose – trys vienos asmenybės pusės: ikona, fotomenininkė, kasdienybės (pa)stebėtoja. Nuotraukų kompozicijos labai skirtingos, tarsi siekiant parodyti skirtingus savęs matymo ir suvokimo tarpsnius. Veidas, kuris žvelgia iš fotografijų, tas pats, bet vis kitoks.

I. Giedraitienės darbuose išryškėja visa fotografijos magija – būti tarsi burtų lazdele fotografuojančiojo rankose, kuri sustabdo akimirką, ją sandariai ir saugiai uždaro kadre ir suteikia galią keliauti laiku, pasakojant savo istoriją.

Kas? Paroda „Irena Giedraitienė. Fotografijos“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? Veikia iki rugpjūčio 27 d.