Kita vertus, jis turėjo nemažai pažįstamų ir draugų, kurie išsaugojo savus prisiminimus, požiūrį ir emocinį santykį su tapytoju. Kiekvienas jų galėtų sukurti vis kitokį dailininko gyvenimo ir kūrybos paveikslą. Šįkart prisiminimais apie tapytoją dalijasi V.Eigirdo sūnus Gaustas (g. 1979) – architektas, nuo mažens stebėjęs tėvo kūrybą ir iki paskutinių dienų išlaikęs artimą sūnaus ir tėvo bei kartu kolegišką santykį.

Vilniaus dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija – red. past.) trečio kurso tapybos studentas V.Eigirdas ir ketvirtakursė grafikė Aistė Ramūnaitė susituokė 1979-aisiais. Tais pačiais metais jiems gimė sūnus Gaustas. Deja, po kelerių metų dailininkų santuoka iširo, tačiau sūnui tėvas visam laikui liko svarbiausiu ir įtakingiausiu asmeniu. Tėvui sukūrus kitą šeimą Gaustas ne tik padėjo statyti studiją, bet ir joje buvo dažnas svečias. Taigi iš arti matė V.Eigirdo tapymo procesą, buvo įdėmus klausytojas, pašnekovas ir kartais patarėjas.

Formos ir turinio idealizmas

V.Eigirdas tarp kitų kolegų išsiskyrė itin atsakingu požiūriu į tapybos darbo sukūrimą. Jis siekė darbo turinio ir formos ilgaamžiškumo. Kurdamas naudojo tik kokybiškus "Rembrandt" dažus ir teptukus, pats gruntavo drobę. Tapytojo naudojamos darbo sukūrimo medžiagos ir priemonės buvo brangios ir jau vien tai kėlė paveikslo kainą. V.Eigirdo mokytojais buvo dailininkai Algirdas Lukštas, Adolis Krištopaitis, Vytautas Mackevičius. Vis dėlto didžiausiais autoritetais tapytojas vadino Renesanso meistrus.

Dailininko paveikslų turinys bylojo apie jo domėjimąsi istorija, religija, mitologija. Be to, V.Eigirdas – figūrinių paveikslų dailininkas. Pabrėžtas, juoda linija įrėmintas piešinys bei vaizduojami siužetai priminė Vakarų Europos siurrealistinės dailės tradiciją, Salvadoro Dali, Hieronymus Boscho kūrinius.

"Tėvą domino gilios temos. Jis skųsdavosi, kad kiti dailininkai paviršutiniškai žiūri į meną kurdami tapybos darbus lengva ranka. Tai ypač tapo akivaizdu Lietuvai atgavus nepriklausomybę", – prisimena Gaustas.

Sūnus su tėvu daug diskutuodavo apie komercinį meną ir iš to uždirbamus pinigus. Gaustą toks tėvo atsidavimas menui žavėjo, tačiau tuo pat metu ir glumino. Sūnus bandė akcentuoti komercinio ir profesionalaus meno skirtumus, kuriems didelę įtaką turi valstybės kultūros politika, istorinis kontekstas. Stebėdamas kūrinių tapymo procesą jis matė, kaip ilgai tėvui užtrunka nutapyti vieno paveikslo daugiafigūres kompozicijas ir kiek daug emocijų bei energijos toks kūrinys pareikalauja iš dailininko.

Iš tėvo pasisakymų sūnus pajautė, kad V.Eigirdui sunku buvo atskirti tikrą meną nuo komercinio. Tapytojas buvo idealistas. Ir jo idealizmas, sūnaus manymu, ne visada atitiko tikrovę. Gali būti, kad kol Gaustas 2001–2008 m. mokėsi ir apsigynė architektūros bakalaurą JAV, tėvui pritrūko pokalbių ir kolegiškų diskusijų apie profesionalaus meno paskirtį ir jo vartojimą. Po aštuonerių Amerikoje praleistų metų, 2009-aisiais grįžęs į Lietuvą Gaustas sutiko tėvą nerimaujantį dėl tų pačių meno paviršutiniškumo ir komercializacijos problemų. V.Eigirdas išgyveno, kad jo gvildenamos temos neatsiperka finansiškai, o susitaikyti su komerciškai patraukliu interjerinių paveikslų tapymu jam buvo sunku.

Užbūrė ribinės situacijos

Vienas pagrindinių V.Eigirdo kūrybos bruožų – žmonijos egzistencijos analizavimas per religinius ir mitologinius siužetus. Įprastai Lietuvos dailininkai mieliau tapė Lietuvos istorijos ar peizažo vaizdus. Tai ypač tapo aktualu XX a. 9 dešimtmečio antroje pusėje. Tuometė jaunoji dailininkų karta (kuriai priklausė ir V.Eigirdas) keliavo po Lietuvą kartu su disidentu, Dailės institute pozuotoju dirbusiu Justinu Mikučiu. Ne vienas jų apsistojo kaimuose ir tapydami gamtos peizažus ieškojo Lietuvos istorijos, liaudiškų ženklų.

V.Eigirdo nedomino lietuviškumo ženklai ir lietuvių liaudies kultūra. Jį traukė Vakarų civilizacijos tradicijos. Jose jis ieškojo atsakymų į žmonijos malonumų, nuodėmės ir atgailos ištakas. Labiausiai jis domėjosi Senojo testamento pranašystėmis, tradicinėje lietuvių katalikų bažnyčioje vengiamais cituoti pranašo Ezekielio raštais.

Tapytojas rinkosi Sodomos nuopuolio scenas, Apokalipsės siužetus. Jį traukė ribinės situacijos. Vis dėlto Senojo testamento pranašystes jis ne citavo, o interpretavo. Todėl jo paveikslų temos ir išraiška – atviros erotiškos ir brutalios scenos – neretai stebindavo ar net šokiruodavo.

Užfiksavau jo pasakymą – aš kaifuoju. Jam patiko istorija, praeitis, mirties ir gyvybės niuansai. Patiko kapsytis po tamsius koridorius.

Betarpiškai stebėjęs tapytojo darbą, Gaustas padeda atsakyti į V.Eigirdo kūrybos temų pasirinkimo klausimą. "Pamenu, – pasakoja Gaustas, – studijoje visą laiką buvo padėta Biblija, kava ir cigaretės. Jį visada traukė religinės ir mitologinės temos. Senelis buvo labai religingas ir galbūt tėvas tuo tarsi rėmėsi." Įdomu tik tai, kad tapytojas pasirinko ne sudvasintos Kristaus kančios, tikėjimo sakralumo vaizdavimą, o nuodėmės išraišką. Ne šventieji, o nusidėjėliai buvo tapytojo kūrybos pagrindas.

V.Eigirdą dominusias apokaliptines temas Gaustas susiejo su tapytojo pasaulėžiūra, charakteriu ir polinkiu: "Jam tai patiko. Užfiksavau jo pasakymą – aš kaifuoju. Jam patiko istorija, praeitis, mirties ir gyvybės niuansai. Patiko kapsytis po tamsius koridorius." Pasak Gausto, V.Eigirdas viską darė, kas jam patiko. Ir korida – žiūrovų akyse vykstanti mirties ir gyvybės dvikova – jį patraukė neatsitiktinai. "Kai aš pats buvau Madride, man net minties nebuvo nueiti į koridą. Stebėti mirtį ar net pačiam rizikuoti savo gyvybe. O jam natūraliai žvilgsnis krypo į gyvybės ir mirties momentus", – pasakojo dailininko sūnus.

Tėvo polinkį į ribines situacijas jis vertino kaip dailininko savitumą. Tai turbūt būtų galima išskirti kaip itin svarbų artimų žmonių bendravimo momentą – priimti žmogų tokį, koks jis yra.

V.Eigirdo kolegos yra pasakoję apie nepalaužiamą tapytojo tikėjimą savo kūrybos tiesa ir dėl to kylančius sudėtingus ar net neįmanomus ginčus. Gaustui tėvo pasaulėžiūra klausimų nekėlė. Jis kaip sūnus į tėvą žvelgė su pagarba ir susidomėjimu.

Mokėjo dovanoti

Turbūt nestebina, kad dailininkų sūnus taip pat pasirinko menams artimą profesiją. Tačiau ją renkantis tėvo nuomonė buvo labai svarbi. Gaustas prisiminė, kaip kartą jam gimtadienio proga padovanojo savo kūrybos paveikslą. Tėvo reakcija į piešinį leido suprasti, kad vaizduojamoji dailė nėra stiprioji sūnaus pusė ir kad jam vertėtų pasirinkti kitą specialybę.

1999 m. Gaustas įstojo į Vilniaus dailės akademiją mokytis skulptūros meno. Vis dėlto greitai suprato, kad šis pasirinkimas jo nedžiugina. Po metų, metęs studijas Vilniuje, Gaustas išvyko į JAV studijuoti architektūrą. Tokiu sūnaus pasirinkimu tėvas buvo labai patenkintas. Juo labiau kad ir Gausto senelis buvo architektas. Taip tėvas ir sūnus kiekvienas savo srityje galėjo siekti aukščiausių rezultatų.

Baigęs mokslus Gaustas nenorėjo pasilikti projektuoti Amerikai, todėl panaudoti savo profesijos žinių grįžo į Lietuvą. V.Eigirdas mielai padėjo sūnui Lietuvoje susirasti architekto darbą. Tėvo dėka Gaustas architektūrinį išsilavinimą realizavo nuo aukščiausios kartelės – buvo Eugenijaus Miliūno studijos komandos dalimi projektuojant "Žalgirio" areną. Tai Gaustas vertina kaip didžiulę tėvo dovaną.

Jis buvo mano tėvas ir kaip tėvas bandė atskleisti geriausias mano savybes – nukreipti ta linkme, kur aš esu stipriausias.

"Tėvas mokėjo dovanoti, – sako Gaustas. – Tiek vaikystėje gautos vaikiškos dovanos, tiek vėliau gauti patarimai ir pasiūlymai buvo labai įsimintini ir apgalvoti."

Paveikslų galerijoje veikianti V.Eigirdo tapybos paroda sužadino prisiminimus, ilgesį ir padėką. "Jis buvo mano tėvas ir kaip tėvas bandė atskleisti geriausias mano savybes – nukreipti ta linkme, kur aš esu stipriausias. Į tai žiūriu kaip į eilinę tėvo dovaną, nes tik jo draugo architekto Eugenijaus Simo Miliūno dėka turėjau šansą pradėti dirbti nuo aukščiausio architektūros projektavimo lygio", – sako Gaustas.

Turi tik du tėvo kūrinius

Tėvo tapybos darbų paroda – vieta, kur ne tik daile besidominti visuomenė, bet ir pats sūnus Gaustas gali pamatyti V.Eigirdo tapybą. Dar būdamas paaugliu jis kartu su tėvu kalbėdavosi apie kuriamus darbus. V.Eigirdui buvo įdomi sūnaus nuomonė, o sūnui – tėvo dėmesys ir kartu kolegiškas bendravimas. Tačiau tėvas sūnui yra padovanojęs tik du darbus – peizažą, vaizduojantį kopas ir jūrą, bei koridos eskizą. Galbūt būtų ir daugiau darbų padovanojęs, nes tėvas matė sūnaus domėjimąsi jo kūryba. Deja, po ribines situacijas vaikščiojantį V.Eigirdą mirtis ištiko netikėtai, nespėjus tėvui padaryti dar vienos dovanos sūnui. Dabar didžiąją V.Eigirdo kūrybos dalį saugo jo sesuo Loreta Eigirdaitė.

Kas?  Paroda „Vytautas Eigirdas (1957–2012). Tapyba“.

Kada? Veikia iki spalio 15 d.

Kur? Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune.