G. Kuprevičius: esu vietinės reikšmės kompozitorius ir tai man patinka

Kompozitorius Giedrius Kuprevičius šiemet mini 80 metų jubiliejinę sukaktį. Sveiko humoro jausmo nestokojančio iškilaus kūrėjo jubiliejų Kauno valstybinė filharmonija paminės dviem reikšmingais koncertais. Su šarminguoju Maestro šnekučiuojamės apie galimybes ir pasirinkimus.

– Švęsdamas garbingą sukaktį kompozitorius turi didžiulį pasirinkimą iš gausybės savo kūrinių išskirti tuos, kurie skambės jubiliejiniame koncerte. Kokios priežastys lėmė, kad Kauno filharmonijoje skambės simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ ir oratorija „Katakombų mišios“?

– Šių kūrinių pasirinkimas – labai logiškas, turint omenyje dabartinius laikus ir pasaulį, kuriame gyvename. Simfonija „Iš plokščiojo pasaulio“ įkvėpta Terry Pratchetto apysakų serijos, kurią autorius taip ir pavadino – „Plokščiasis pasaulis“ (Discworld). Tai – daugiaplanė, gausybę poteksčių turinti literatūra. Neabejoju, kad be šio rašytojo darbų nebūtų gimusi knygų apie Harį Poterį serija, tęsianti savitos britų literatūros stilių. Plokščio pasaulio įvaizdis man atrodo labai svarbus būtent dabar, žvelgiant į situaciją, besitęsiančią ne vienus metus. Regis, gyvename ant apvalios žemės, bet plokštumo laipsnis yra toks didelis, kad verta susirūpinti. Manau, vieniems klausytojams tai bus pramogėlė, muzika kaip pasaka, tam tikra legenda. Kitiems, giliau žvelgiantiems į metaforas, tai gali tapti svarbia žinia. Tikiuosi, kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru įtaigiai ją perteiksime.

Tai – didelės apimties kūrinys, jį sudaro daug dalių. Džiaugiuosi, kad šį kartą kūrinys turės šiokią tokią vizualizaciją, kurią sukūrė puiki dailininkė Birutė Ukrinaitė. Ne, tai jokiu būdu nebus maskaradas, karnavalas ar netgi teatras, greičiau kuklios priemonės, kurias puikiai valdo tikra teatro dailininkė. Jos sustiprins kai kuriuos kūrinio niuansus, įvaizdžius.

Tai – jau antrasis šio kūrinio atlikimas. Pirmą kartą simfonija nuskambėjo prieš penkerius metus, ją atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Modestas Pitrėnas. Naują interpretaciją atliks kauniečių orkestras ir geras mano bičiulis dirigentas Robertas Šervenikas. Jis puikiai pažįsta mano kūrybą. Ko vertas vien baleto „Čiurlionis“ pastatymas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutiniškas gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje.

– Šios simfonijos pavadinimas yra „Iš plokščiojo pasaulio, arba Skrybėlė, pilna muzikos“. Kuo čia dėtas prašmatnus galvos apdangalas?

– Viena iš T. Pratchetto knygų vadinasi „Skrybėlė, pilna dangaus“ (A Hat full of Sky). Mano kūrinyje dangumi tampa muzika, garsai. Tai viena iš daugelio aliuzijų ir įvaizdžių, paslėptų dalykų, kurie ne iš karto visiems akivaizdžiai pateikiami. Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų. Trumpiau tariant, kviečiu mąstyti ne plokščiai.

– Žinau, kad mėgstate pokštauti ir žvelgti į esamus dalykus kitu kampu. Kas paskatino koncertui pasirinkti „Katakombų mišias“? Juk tai tikrai ne muzikinis pokštas.

– Tai – mūsų tikėjimo, giluminių moralinių galių, mūsų pasirinkimų, pagaliau – mūsų klaidžiojimų klausimas. Juk pirmieji krikščionys katakombose klaidžiojo, ieškojo, slapstėsi, tvirtino tikėjimo ir dvasines galias. Vargu ar pavyktų tai padaryti paviršiuje, tame plokščiajame pasaulyje. O katakombose, saugioje erdvėje, susirinko bendraminčiai, turintys bendrą idėją. Tie žmonės labai skirtingi: skirtingais veidais, odos spalva, kalba... Bet juos suvienijo idėja, metafizinis tikėjimas. Šis kūrinys visų pirma kelia klausimą man pačiam: kas aš esu šiame pasaulyje, kaip aš jame gyvenu, kokios mano nuostatos, kokia pozicija? Tuos pačius klausimus užduodu ir klausytojams.

„Katakombų mišios“ sukurtos jau senokai – paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Kūriau jas Pažaislio muzikos festivalio užsakymu, nes Kauno filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta ir tuometis Kauno valstybinio choro vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis pasiūlė man surengti autorinį koncertą. Koncertas vyko Pažaislio vienuolyno bažnyčioje, greta Kauno valstybinio choro grojo Lietuvos kamerinis orkestras, diriguojamas šviesios atminties Sauliaus Sondeckio. Mišios buvo sukurtos chorui ir nedideliam instrumentiniam ansambliui, o sudėtį lėmė elementari priežastis – didesniam atlikėjų skaičiui bažnyčioje tiesiog neužteko vietos.

Dabartiniam, jubiliejiniam koncertui nusprendžiau kūrinį atnaujinti, suteikti jam daugiau jėgos, todėl sukūriau naują versiją chorui ir simfoniniam orkestrui. Choras čia griežia pirmuoju smuiku. Labai džiaugiuosi, kad kūrinį atliks būtent šis kolektyvas – Kauno valstybinis choras. Jis, ko gero, yra atlikęs visus mano chorinės muzikos kūrinius. Žinoma, ne tik mano, o ir kitų Lietuvos kompozitorių kūrinius. Tai – P. Bingelio nuopelnas, juk jo pagrindinė nuostata buvo tokia: „Šis choras visų pirma skirtas lietuvių chorinei muzikai.“ Mano manymu, tai labai teisinga. Juk jeigu jau turime nacionalinį orkestrą, tai jis turėtų groti visus nacionalinius kūrinius, kad ir kokie jie būtų. Tame slypi augimas, progresas ir visai nesvarbu, ar kolektyvui tai patinka, ar nepatinka.

Negalima vien laukti genialaus kūrinio iš vieno ar kito kompozitoriaus. Jo gali ir nesulaukti. Nacionalinės muzikos atlikimo praktika itin populiari skandinavų šalyse, tai atsispindi jų muzikinėje kultūroje. Mes taip pat judame šia linkme, bet dar kol kas atsargiai. Mano nuomone, naujos koncertų salės turėtų būti atidaromos skambant nacionaliniams opusams. Na, o grįždamas prie „Katakombų mišių“, galiu drąsiai pasakyti, kad šis kūrinys taps tam tikru plokščiojo pasaulio įgilinimu. Katakombos plokščiajame pasaulyje – gana paradoksali sąvoka, bet mūsų paviršutinis gyvenimas, gelmės stygius prišaukia labai daug nelaimių. Viena jų – karas Ukrainoje. Tai lemia būtent giluminio mąstymo stygius. Tikiuosi, kad šis koncertas bent kažką privers susimąstyti.

– Koncertas baigsis „Katakombų mišiomis“, tad gali nutikti taip, kad paskutinis žodis, nuskambėsiantis koncerte, bus „Amen“...

– Tas žodelis nuskambės kažkam kitam. Nieko nenoriu įvardyti, bet išties yra nemažai tokių, kuriems norėtųsi ištarti „Amen“. Ir tam, ko gero, reikėtų ne „Katakombų mišių“, o kitokių, gedulingų mišių. Bet nepraraskime optimizmo, juolab kad „Katakombų mišios“ tikrai nėra gedulingos. Tai nėra koks „Rekviem“ ar bandymas įamžinti save, sukuriant sau muzikinį paminklą. Nebijau to sakyti ir nuolatos kartoju: aš esu vietinės reikšmės kompozitorius. Ir tai man labai patinka. Mano pavyzdys – Juozas Naujalis. Jis išties buvo vietinės reikšmės kompozitorius, kurį vargu ar kas žino toliau nei siena su Lenkija. Bet išimkime jį iš Lietuvos muzikinės kultūros panoramos ir kas liks? Gili duobė.

Rekomenduoju koncerto publikai klausytis kūrinio įdėmiai ir priimti informaciją ne visiškai tiesiogiai. Suvokiant tiesiogiai galima nepastebėti kai kurių prasminių akcentų.

Kalbame ne apie tai, kiek kuris didelis ir kiek kuris mažas. Svarbu, kad tos vietinės reikšmės būtų labai daug. Juk nebus taip, kad išvažiuosi į Niujorką ir užpildysi šiuolaikinės aktualios lietuviškos kultūros nišą. Atvirkščiai – tokiu atveju pabėgsi nuo savo kultūros. Žinoma, jeigu tave represuoja, tuomet kitas reikalas – turi gelbėtis ir išvykti. Kūrėjo misija aukštesnė nei eilinio piliečio. Turi ją tęsti, o ne paaukoti. Tik tokiu atveju pateisinu kūrėjų emigraciją. O esant taikiam metui šaliai būtina itin stipri vietinė kultūra. Būtent šiuose vietinės kultūros baruose aš ir stengiuosi dirbti. Man to visiškai pakanka, o jeigu išgirstu, kad mano kūriniai atliekami svetur, tuo tik džiaugiuosi. Taip, aš ne Krzysztofas Penderckis, ne Bronius Kutavičius ir net ne Osvaldas Balakauskas, man pakanka tos gerąja prasme provincinės pozicijos, kurioje jaučiuosi labai stipriai.

– Koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje girdėsime stambiaformį, simfoninį Giedrių Kuprevičių. O ko klausytojai gali tikėtis vasarą, Zapyškio bažnytėlėje?

– Tai bus kamerinis koncertas, kurio idėja visiškai kitokia – labai intymus, privatus pasikalbėjimas tarp muzikantų, į pokalbį įtraukiant ir publiką. Mano kamerinę muziką ten atliks Kauno fortepijoninis trio, sopranas Gabrielė Bukinė ir baritonas Giedrius Prunskus. Tai turėtų būti ramus ir sutelkiantis renginys. Skambės įvairių kūrinių – ir vokalinių, ir instrumentinių, o klausytojų lauks trys siurprizai: paprašiau artimų bičiulių, labai skirtingų stilių kompozitorių Zitos Bružaitės, Šarūno Nako ir Antano Jasenkos, sukurti po vieną muzikinį palinkėjimą. Jeigu viskas pavyks, tai taps nuoširdžiu kompozitorių pokalbiu viešoje erdvėje, jokiu būdu ne garbinimu ar paminklėlių statymu. Žinoma, kiekvieno jų prašiau, kad būtų šmaikštu, bet ne kvaila. Kvailumas ir taip šiuo metu labai stipriai išbujojęs, o šmaikštumas yra visai kas kita. Jis turi tam tikras potekstes, leidžiančias pasakyti daugiau, nei tiesiogiai bylojantys žodžiai.


Kas: Koncertas „GIEDRIUI KUPREVIČIUI – 80“.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: Balandžio 18 d. 18 val.

Kas: koncertas „80 MINUČIŲ: Giedrius Kuprevičius ir draugai“.

Kur: Senojoje Zapyškio bažnyčioje.

Kada: Rugpjūčio 17 d. 17 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Saulius

Saulius portretas
Apsimesti kukliu būnant godžiu valdžiai ir pareigoms-toks sovietiko ex komunisto liūdnas likimas.p.s. o idėja muzikinio diktanto(pavargo laukti Matijošaičio fiasko) rodo visišką nesigaudymą šiuolaikinėse realijose-dinozauras.

Jį pamatau

Jį pamatau portretas
ir vis prisimenu jo didelę , kumpą nosį, prieš operą.

Intelektualas

Intelektualas portretas
Kauno pažiba. Mūsų maestro. Anksčiau žmonės nemaiśė politikos su menu. Dabar nebeskiria, kas gražu, kas nelabai
VISI KOMENTARAI 19

Galerijos

Daugiau straipsnių