Idėja virto kūnu

„Kauno ir visos Lietuvos vis dar nesurandėjusi žaizda – Vilijampolės getas, prievarta sukurtas, ugnimi sunaikintas. Trejus metus geto kaliniai čia gyveno žudynių, pažeminimo ir alinančio darbo, skurdžios buities ir netekčių akivaizdoje. Maudžiantis nerimas paskatino su profesoriumi Nerijumi Šepečiu pradėti tyrimą bandant surasti atsakymus, kurie mums kaip istorikams buvo neaiškūs, kėlė abejonių. Pagrindinis tikslas buvo pažiūrėti, kiek koreliuoja istorija, kuri pristatoma, kurią mums leidžiama žinoti, su pasakojimu, kurį iš dabartinių pozicijų galėtume rekonstruoti pasitelkę dokumentus ir artefaktus – meno kūrinius, fotografijas ir dizaino kūrinius“, – pokalbį pradėjo parodos „Kauno getas: tikrovė ir atmintis“, skirtos Kauno geto sunaikinimo 80-mečiui, viena kuratorių Giedrė Jankevičiūtė.

Tam, kad idėja virstų kūnu, prireikė maždaug pusantrų metų. Per tą laiką lietuvių dailės istorikė G. Jankevičiūtė ir istorikas N. Šepetys bendravo su ne vienos Lietuvos atminties institucijos atstovais, sutikusiais paskolinti eksponatų planuojamai parodai. Tai Kauno regioninis valstybės archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos nacionalinis ir Lietuvos nacionalinis dailės muziejai. Eksponatų atkeliavo ir iš JAV Holokausto atminties muziejaus Vašingtone. Į dvi vietas vyko patys kuratoriai.

„Tiesiogiai teko keliauti į Jad Vašem muziejų Jeruzalėje ir Čekijos Respublikos valstybės archyvą Prahoje. Kyla klausimas, kodėl Praha? Kauno gete aktyviai veikė ir Kauno geto tikrovę dokumentavo keturi dailininkai“, – pasakojimą tęsė G. Jankevičiūtė.

Aktualu: G. Jankevičiūtė ir N. Šepetys neabejojo, kad paroda praplės žmonių žinias apie Kauno getą ir Holokaustą Lietuvoje. Aurimo Barkausko nuotr.

Apie ketvertuką

Kauno gete, Vilijampolėje, kaip ir Vilniuje, Varšuvoje ar Lodzėje, siekta dokumentuoti įkalintųjų tikrovę.

Kauno ir visos Lietuvos vis dar nesurandėjusi žaizda – Vilijampolės getas, prievarta sukurtas, ugnimi sunaikintas.

Kauno geto Seniūnų taryba organizuoti šį darbą pavedė palestinietei dailininkei Esther Lurie, kuri pasitelkė kaunietį bičiulį Jakūbą Lipšicą, karo pradžioje Kaune atsidūrusį Prahos dailės akademijos studentą Josefą Schlesingerį. Iš Vokietijos per Klaipėdą į Lietuvą atvykusiam Peteriui Gadieliui buvo pavesta vadovauti grafikos dirbtuvėms, kuriose buvo projektuojami ir gaminami skelbimai, iškabos, geto tarnybų skiriamieji ženklai, braižomi statistiniai grafikai ir lentelės, apibendrinantys įvairiausius duomenis, pradedant ligų plitimo, baigiant geto naikinimo dinamika. Didžioji dauguma šių artefaktų šiandien saugoma muziejuose, archyviniuose fonduose, o parodoje Istorinėje LR Prezidentūroje pristatoma ir gete aktyvių dailininkų biografija, ir jų darbai. Dalį jų J. Lipšicas, P. Gadielis, E. Lurie ir J. Schlesingeris sukūrė gete, dalį – jau po karo. Parodos lankytojai išvys grafiko, dizainerio, graveriu Kauno fabrike „Guma“ dirbusio P. Gadielio žvilgsnį į geto žmones; J. Schlesingerio pieštus rašalu kalinių, įvairių žydų savivaldos pareigūnų portretus. Ekspozicijoje – ne tik nespalvoti portretai, bet ir dvi iki širdies gelmių sukrečiančios figūrinės kompozicijos – Nachumo Mecko egzekucijos scena ir iš bado išsekusių geto kalinių grupės atvaizdas. Čia pat – ir E. Lurie palikimas. Kaip pasakojo parodos kuratoriai, 1941-ųjų rugpjūtį įkalinta gete menininkė įsitraukė į kultūrinę veiklą ir sukūrė apie 200 geto gyvenimo atvaizdų. Darbai dingo, todėl, pasitelkusi nuotraukas ir atmintį, grafikė atkūrė prarastus geto vaizdus. Vėliau juos padovanojo žydų muziejams Izraelyje, JAV, o po Sovietų Sąjungos žlugimo – ir muziejams Lietuvoje. Trečiasis geto metraštininkas – grafikas, tapytojas, dailės mokytojas J. Lipšicas, geto gyvenimą liejęs akvarele. Taip gimė sumušto brolio, geto mergaitės, vietos prekyvietės vaizdai. 1944-ųjų kovą piešinius, dokumentus ir nuotraukas jis sukišo į molines puodynes ir užkasė geto kapinėse. Po J. Lipšico mirties paslėptas vertybes rado ir jomis pasidalijo menininko žmona.

Palikimas: parodoje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, grafikos ir akvarelės darbai.

Būtina aplankyti

Parodoje, kurią miestiečiai ir Kauno svečiai galės lankyti visą vasarą, bus galima pamatyti ir daugiau to meto liudininkų. Tai Kauno geto policijos darbo kalendorius, asmeniniai dokumentai, rankų raiščiai, už kuriuos kuratoriai dėkingi Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui.

„Gete veikė įvairios tarnybos: policija, ligoninė, ugniagesiai, pasiuntiniai, nešioję informaciją, nes kitokio susisiekimo kaliniai neturėjo. Šiems žmonėms buvo sukurtos uniformos – kepurės su skiriamaisiais ženklais ir rankų raiščiai“, – pasakojo parodos kuratorė.

Raiščiai, kaip teigia parodos kuratoriai, buvo itin reikšmingi. Akcijų dienomis tik dėl jų žmonėms pavykdavo išsigelbėti.

Paroda veiks iki rugsėjo 1-osios. Dėl savo trapumo ir specialių muziejinių sąlygų ji nekeliaus iš miesto į miestą, todėl užsukti į Istorinę LR Prezidentūrą kviečiami ne tik akademinio pasaulio atstovai.

„Manau, ši paroda turėtų papildyti ir praplėsti mūsų žinias apie Kauno getą, geto istoriją ir apskritai Holokaustą Lietuvoje“, – parodos „Kauno getas: tikrovė ir atmintis“ svarbą akcentavo G. Jankevičiūtė.