Ramybės, kuri nutolsta per tūkstančius bevaisių paieškų valandų ir sugrįžta paukščio, neskaičiuojančio kilometrų savojo tikslo link, sparnų virpėjime. Ramybės, kuri išlaisvina. Ramybė – siekiamybė – valingai atmesti betūrius kasdienos chaoso konstruktus. Būtent ji reflektuoja dailininkės, pedagogės Jūratės Stauskaitės parodoje "Esu".

Kauno paveikslų galerijoje pristatoma žinomos grafikės paroda aprėpia skirtingus autorės kūrybinius periodus, įvaldytas technikas, pažįstamus ir visai naujus kūrinių ciklus, atveriant, pasak parodos anonso, "sudėtingą ir prieštaringą žmogaus – moters – gyvenimo kelią". O tas kelias driekiasi ištisomis linijų sampynomis, raizginiais, mazgais ir plyšimais, įtrūkiais, sudilimais, kurie, apsukę visą galerinę erdvę, tveria gestus, judesius, figūras. Grafikos kūriniuose, piešiniuose būtent per judesio efemeriškumą išreiškiamos individualaus pasaulio išraiškos.

Sekant paskui J. Stauskaitės kūrinius, kinta jų fiziniai pavidalai: nyksta vaizdo ryškumas, konkretumas, išauga formatai, iš pasakojamojo turinio pereinama į metaforišką užuominą. Stabilus išlieka judesys. Kuo dinamiškesnė kūrinio vizualinė raiška, tuo aiškiau jame išryškėja judesio plastika.

Šiame taške susikerta dvi priešybės: impulsyvus, laisvas, triukšmingas vizualumas ir turinio ramybė. Brandaus žmogaus kalbėjimas apie gyvenimą nesiremia galybės blizgių, ryškių akimirkų dėliojimu vienoje tiesėje. Brandus žmogus kalba apie gyvenimo tėkmę, o sykiu – ir jo trumpalaikiškumą, kuriuose detalės nebežiba taip raiškiai, nes susijungia su daugybe kitų akimirkų. Galiausiai visa ši akimirksnių masė išplečia suvokimą apie tai, kas yra gyvenimas. Gyvenimas nėra veiksmas, vedantis prie rezultatų. Gyvenimas – tai siekis patirti, atrasti, sąmoningai suvokti naujas galimybes. Tai augimo procesas.

Kaip šiame procese jaučiasi moteris? Kartais – kaip paviršius, skirtas sugerti kitų emocijas, pyktį, nesėkmes, prarastas svajones ar lūkesčius. Kartais – kaip indas, nesibaigiantis meilės šaltinis. Kartais ji – tarsi užuovėja, o gal ankšta erdvė, kurianti šviesa arba nepasotinamas rūkas. Kad ir koks klampus jis būtų, jame visada galima įžiūrėti gyvybės pažadą.

Moteriško kūno linkiais einantis judesys prasitęsia gyvenimo kelio trajektorijoje. Jo kaitoje yra kažko baigtis, kažko pradžia. Amžinas laikinumas.

Kūrybos kardiograma

J. Stauskaitė – dailininkė, pedagogė, publicistė, viena ryškiausių mūsų šalies menininkių ir aktyvių kultūros lauko dalyvių. Ji atstovauja kūrėjų kartai, subrandinusiai savo kūrybos pasaulį nepriklausomybės idėjų skleidimosi ir tapsmo laikotarpiu.

Menininkė yra įkūrusi pirmąją privačią Dailės mokyklą (dab. Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla), vadovauja Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijai, rašo straipsnius spaudoje, pasisako radijo ir TV laidose. Yra parengusi dailės pedagogikos vadovėlių, išleidusi pokalbių knygą "13x13" – trylika klausimų trylikai vyrų. Menininkė yra surengusi daug asmeninių parodų šalyje ir užsienyje, ši paroda – 70-oji.

J. Stauskaitės paroda "Esu" – tai nuotykis ne tik žiūrovui, bet ir pačiai menininkei, pirmąkart taip išsamiai pristatančiai savo kūrybos kardiogramą.

Stabtelėdama prie ryškiausių kūrybos epizodų, ji pasitelkia konceptualų ekspozicijos modelį, apmąstydama sudėtingą ir prieštaringą žmogaus – moters – gyvenimo kelią nuo patiklaus jaunystės naivumo per meditacijų tylą ir skrydžio ilgesį iki maištaujančios realybės ir brandos.

Šalia jau atpažįstamo braižo grafikos ciklų "Šokis", "Baltas paukštis meta juodą plunksną", "Kelionė", "Arlekinas" ir kt., ji prikelia ir vieną kitą pirmųjų savarankiškų darbų liudytoją – nuo jautraus ofortinio H.Ch. Anderseno "Undinėlės" pasaulio iki pastarųjų metų dramatiškų plačiaformačių piešinių.

Pasirinkusi Kauną kaip gimtąjį miestą, ji sakosi realiai priartėjusi prie savo ištakų, lėmusių jos gyvenimo būdo ir kūrybinės raiškos kryptis.

Kas? J. Stauskaitės paroda "Esu".

Kur? Paveikslų galerijoje.

Kada? Veikia iki gegužės 7 d.