Kauno valstybinio lėlių teatro kalėdinės dovanos

Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT) startavo žiemos šventėms skirti renginiai, tarp kurių – net dvi premjeros. Vienoje – jautri tikros draugystės istorija, kitoje – šiuolaikiškas kalėdinis nuotykis.

Šventė visiems

KVLT kasmet žiemą virsta pasakų namais, tačiau šiemet, minėdamas 65 metų gimtadienį, jis mažiesiems žiūrovams dovanoja išskirtinę šventinę nuotaiką. Akį traukia spalvingai apšviestas teatro pastatas, o įžengęs į jaukiai ir paslaptingai papuoštas teatro erdves pasijunti atsidūręs kone tikroje pasakoje.

Kalėdinio sezono atidarymo metu buvo galima pirmiesiems pamatyti naujuosius spektaklius, pasipuošusiame teatro muziejuje susitikti su Kalėdų Seneliu ir jo pagalbininkais. Taip pat susipažinti su teatro istorija ir jame kūrusiais kūrėjais. Teatrą aplankė ilgamečiai teatro lėlininkai, kiti garbūs svečiai.

„Neretai gražius žodžius kitiems išsakome tik tada, kai jų tarp mūsų nebėra. Tada apgailestaujame, kad nesuspėjome to padaryti. Tad šiemet, užbaigiant jubiliejinius metus, norėjosi surengti šventę ir teatro bendruomenei, pabūti kartu su visais teatro kūrėjais, čia dirbusiais anksčiau ir esamais, jiems visiems išreikšti padėką“, – dalijosi teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.

Šventės metu Didžiajai salei suteiktas naujas pavadinimas – Algimanto Stankevičiaus Didžioji salė. A. Stankevičius – teatro meno vadovas, režisierius, aktorius, KVLT kūręs nuo pat pirmojo jo spektaklio „Stebuklingasis Aladino žibintas“ (1958), čia pastatęs 64 spektaklius. Ne tik kauniečių, bet ir visos Lietuvos ne viena karta užaugo su šio režisieriaus spektakliais, kuriuose jis dėmesį telkė į žmogiškąsias vertybes, aktoriaus santykį su lėle, simbolių kalbą. O jo spektaklio „Princesės gimtadienis“ pavadinimas teatro repertuare puikuojasi daugiau nei 30 metų.

Teatras dovanomis dalijosi ir su svetur gyvenančiais lietuvių vaikais. Gruodžio pradžioje spektaklį „Kalėdos pasakų namuose“ pristatė Vestfoldo (Norvegija) lietuvių bendruomenei. Teatro kolektyvas susitiko su ten gyvenančiais lietuvių vaikais, kartu su jais sekė pasakas lietuvių kalba.

Nuotykiai: „Kalėdų Senelio pagrobime“ dalyvauja režisieriaus vaizduotės sukurti personažai, kurių bruožuose save atpažins ir vaikai, ir suaugusieji. / Organizatorių nuotr.

Pabūti tiesiog žmogumi

Lietuvos vaikams KVLT dovanoja visiškai naujus, specialiai šventėms sukurtus spektaklius, po kurių laukia susitikimas su Kalėdų Seneliu.

Mažojoje salėje spektaklį be žodžių „Liūtas ir paukštis“ pagal kanadietės rašytojos ir iliustratorės Marianne Dubuc knygelę (2013) režisavo vengrų lėlių teatro režisierė, aktorė Kata Csató. Tai jaukus, „lėliškas“ spektaklis, kuriam lėles kūrė dailininkė Julija Skuratova, Katai ir pasiūliusi dirbti kartu. Pirmieji spektaklio kūrybos darbai prasidėjo dar vasarą, kai režisierė atvyko į Kauną, susipažino su kūrybine komanda, teatro aktorių trupe.

Žmonės neberanda laiko pabūti svarbiose akimirkose, tad visa tai režisierę skatina kurti lėtesnio tempo spektaklius.

„Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę dirbti kartu su Lietuvos ir Kauno lėlininkais, jie buvo labai šilti ir atviri. Džiugu ir dėl to, kad tai yra būtent lėlių teatro spektaklis. Tenka pastebėti, kad šio teatro vaidinimų nedaug ir jų vis mažėja, ypač tokių, kuriuose veiktų lėlės, nes daugėja šiuolaikinių tarpdisciplininių projektų, kuriuose lėlių teatras jungiasi su kitais menais. Aktoriams smagu vaidinti šiame spektaklyje, neabejoju, taip pat smagu bus jį stebėti ir žiūrovams“, – patirtimi dalijosi K. Csató.

Režisierė mėgsta kurti spektaklius be žodžių, tokius pat aiškiai suprantamus, kaip kad istorija būtų papasakota žodžiu. M. Dubuc knygelė tam itin tinkama. Spektaklyje kalbama apie nuoširdžios draugystę tarp iš pirmo žvilgsnio gana skirtingų gyvūnų – liūto ir paukščio.

Paklausta apie lėlių teatro tarptautinius skirtumus, daugelyje Europos šalių spektaklius statanti K. Csató akcentavo panašias tendencijas – noriai eksperimentuojama, atsižvelgiama į šių dienų vaikų aplinką, gyvenimo tempą, siekiama kurti dinamiškesnius spektaklius su daugiau veiksmo. Tačiau susiduriama ir su problema, kad žmonės neberanda laiko pabūti svarbiose akimirkose. Visa tai režisierę skatina kurti lėtesnio tempo spektaklius, pagaulius ir vyresnei publikai.

Organizatorių nuotr.

„Šiandien visi skubame, didžiąją laiko dalį praleidžiame uždirbdami pinigus. Labai pasiilgstu momentų, kai galime tiesiog pabūti žmonėmis, nevykdydami jokių pareigų. Tikiuosi, šiame spektaklyje žiūrovai ras tai, kas juos paskatins stabtelti bent trumpam, net ir per Kalėdas, nors daugumai tai įtemptas laikas. Suaugusiesiems linkiu spektaklyje nukeliauti atgal laiku ir pabūti vaiku bent kelioms minutėms, pabūti atviriems ir priimti visas emocijas, kuriomis norime pasidalyti“, – skatina kūrėja.

Šio spektaklio kūrybinis procesas išryškino ir KVLT išskirtinumą – teatras kuria naujus spektaklius specialiai šventiniam laikotarpiui, dažnai šiuolaikiškus, o po jų visada laukia Kalėdų Senelio programa. Pasak K. Csató, Vengrijoje ir kitose Vidurio ir Vakarų Europos šalyse tai daroma retai, čia dažniau statomi spektakliai pagal klasikines pasakas, o Kalėdų Senelį galima sutikti gatvėje, vaikų darželiuose, mokyklose, bet ne teatre.

Atėjus į „Liūtą ir paukštį“, bus galima apsilankyti ir priešais Mažąją sceną įsikūrusiame teatro muziejuje, ten sutikti Kalėdų laukiančias lėles, kadaise vaidinusias scenoje, kartu pažaisti.

Švęsti linksmiausiai

Ką reiškia švęsti iš širdies, galima patirti Andriaus Žiurausko premjeroje „Kalėdų Senelio pagrobimas“. Režisieriaus spektakliai išsiskiria nenuspėjamumu, šiuolaikinio vaiko nuotykiais ir išbandymais, o pjeses neretai jis rašo pats. Taip ir šįkart. Spektakliui „Kalėdų Senelio pagrobimas“ A. Žiurauskas parašė tris pjesės versijas, kol galiausiai liko prie tos, kurioje akcentuojama pačios šventės prasmė.

„Iš tiesų Senelio tu negali nei pagrobti, nei ištremti, nei per prievartą atvesti. Nes jeigu gali Kalėdų Senelį, kaip šventinę dvasią, priversti ateiti į savo namus, tai jau nėra šventė. Jeigu Senelis nori būti pagrobtas, jis gali sau leisti tuo patikėti, tačiau jis nėra pavaldus kažkieno valiai ar prievartai“, – pasakojo A. Žiurauskas.

Organizatorių nuotr.

Spektaklio veiksmas vyksta mažų žmogeliukų – trepsiukų, kurie visame pasaulyje šventes moka švęsti linksmiausiai, šalyje. Šalį valdo karalius, kuris valdžią paveldėjo iš savo tėvo, šis – iš savojo, taip iš kartos į kartą perduodant šventimo tradicijas. Trepsiukai nuolat linksmi, mėgsta dainuoti ir šokti, net jeigu jiems ir būna labai liūdna. Jie visus metus ruošiasi svarbiausiam įvykiui – Kalėdoms, tačiau laukti labai sunku, nes jie – nekantrūs. Pagaliau atėjus dienai, kai visi puošia kalėdinę eglutę ir laukia pasirodysiančio Kalėdų Senelio, vietoje jo sulaukia laiško, kuriame rašoma, kad šis pagrobtas. Pamačiusi, kad tėtis karalius dėl to net susirgo, princesė leidžiasi į kelionę gelbėti Senelio. Kokių nuotykių ji patiria ir kaip baigiasi ši istorija, galima sužinoti apsilankius spektaklyje.

Norisi, kad mumyse atgimtų trepsiukai, kurie vienas kitam dovanoja šventę.

Nors personažai sukurti režisieriaus vaizduotės, panašumų į juos gali rasti tiek vaikai, tiek ir suaugusieji. „Kalėdų Senelio pagrobimas“ – nuotaikingas, spalvotas ir šiltas spektaklis visai šeimai su daug žavių dainelių, kurias lėlių teatrui pirmą kartą kūrė kompozitorius Stanislavas Stavickis-Stano. Spektaklis primena saldainių ir pyragaičių parduotuvės vitriną, tačiau dailininkė Deimantė Krutulytė nekuria nuspėjamos, klišinių įvaizdžių lydimos estetikos. Anot kūrėjų, žiūrovai, kurie į premjerą ateis nusiteikę švęsti, pajusti Kalėdų stebuklą, tikrai galės tuo pasimėgauti.

„Bendras socialinis fonas, kuris mane gaubia paskutiniu metu, labai liūdina. Tapome pikti, nuožmūs, nebemokame bendrauti, pasakyti vienas kitam kritikos, iš karto įsižeidžiame. Ypač tai matyti socialiniuose tinkluose, televizijoje. Norisi, kad mumyse atgimtų trepsiukai, kurie vienas kitam dovanoja šventę. Man pačiam tikrasis džiaugsmas yra ieškoti savo artimiesiems dovanų ir stebėti, kaip jie jomis džiaugiasi. Norėtųsi, kad mes bent tą vieną savaitę nusišypsotume sau ir kitiems ir prisimintume, kad tai šventė“, – šventiniu palinkėjimu dalijosi A. Žiurauskas.

Organizatorių nuotr.


Vardai ir veidai

„Kalėdų Senelio pagrobimas“ kūrybinė komanda: režisierius – Andrius Žiurauskas, kompozitorius – Stanislavas Stavickis-Stano, dailininkė – Deimantė Krutulytė, aktoriai – Saulius Bagaliūnas / Remigijus Endriukaitis, Dominyka Budinavičiūtė / Rūta Kumpikaitė, Darius Krapikas / Augustas Gudelis, Laima Strazdauskienė / Indrė Endriukaitė, Arvydas Šaučiūnas / Konstantin Novopolskij.

„Liūtas ir paukštis“ kūrybinė komanda: režisierė – Kata Csató (Vengrija), dailininkė – Julija Skuratova, kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė, aktoriai – Indrė Endriukaitė / Natalija Parasochkina-Vikhtynskaja, Vigita Rudytė / Jolita Ross, Andrius Žiurauskas / Mindaugas Černiauskas.



NAUJAUSI KOMENTARAI

paziurejus

paziurejus portretas
i tas leles tai siausai plaukiasi ir ne tik man

cia dar nieko

cia dar nieko portretas
vilniaus trys karaliai praeina tai vaikuciai savaite naktim klykia

Anonimas

Anonimas portretas
Prisižiūri tokių veida ir klykia naktimis guldo šalia žaislą ,kad apsaugotų nuo pabaisų, ar bijo likti namie , negi tai nepastebi vaikų psichiatrai. Šiaip ar taip, kad ir kokios gražios sielos būtų teta su karpa ant nosies, vis dėlto ji ir lieka tiesiog baisi teta su karpa ant nosies... vaikai pradžioje mato grožį ,o tik užaugus sielos grožį.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių