"Pažaislis buvo sukurtas kaip absoliučiai tobulas kūrinys", – įsitikinusi menotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Laima Šinkūnaitė. Naujausioje knygoje "Kelionė į Ramybės kalną: Pažaislio kamaldulių vienuolyno dailės ikonologija" autorė gilinasi į baroko šedevro dailės kūrinių dvasios turinį.

Knygoje išspausdinta autorės mokslo monografija. Prieš keliolika metų jos apmatus išguldžiusi ant popieriaus ir parodžiusi kolegoms, tuomet profesorė sulaukė neigiamos reakcijos į ikonologijos, kitaip – dvasios turinio, tyrimus. "Matyt, tokiems tyrimams dar nebuvo atėjęs laikas. Dabar tai nėra netipinė mokslinio darbo tema", – prisipažįsta "Versus aureus" leidykloje spaudai parengtos knygos autorė. Beveik 30 metų nuosekliai Pažaislio ansamblį tyrinėjanti L.Šinkūnaitė yra daug nuveikusi siekiant grąžinti jį bažnyčiai, identifikavusi daugelio sakralinių kūrinių personažus, siužetus, kai kurių – autorystę.

– Kada ir kaip susidomėjote Pažaislio vienuolynu?

– Pirmą kartą oficialiai Pažaislyje atsiradau būdama gal dvidešimties. Dirbau Kauno ekskursijų biure, vedžiau ekskursiją inteligentų grupei iš Maskvos. Tuomet apie Pažaislį absoliučiai nieko nežinojau – paprašiau, kad mano lydimi maskviečiai prisijungtų prie kitos grupės. Iš vienos turistės gavau pastabą: turėtumėte žinoti Pažaislį. Tai buvo tam tikras postūmis.

Vėliau, kai dirbau paveldosaugos struktūrose, iš Kauno arkikatedros bazilikos buvo pavogtas vienuolynui priklausęs Marijos su kūdikiu paveikslas gėlių vainike. Buvau pakviesta jį surastą atpažinti. Tai buvo didžiulis sukrėtimas, buvo labai keista į šį paveikslą žvelgti taip – iš viršaus. Jis buvo smarkiai sugadintas – ovalo formos drobė išpjauta iš rėmų, vyko sudėtinga restauracija.

Ir trečias mano ryškus susitikimas su Pažaisliu įvyko jau atkurtos nepriklausomybės laikais. Susibūrė iniciatyvių žmonių grupelė, kartu su seserų kazimieriečių kongregacija besirūpinusi, kad tuomet Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui priklausęs Pažaislio ansamblis būtų grąžintas Bažnyčiai. Teko rašyti raštus į Kultūros ministeriją, minti ten slenksčius.

Mons pacis (lot. – taikos, ramybės kalnas) – tokį pavadinimą čia įsikūrusiam kamaldulių eremitų (atsiskyrėlių) vienuolynui davė jo steigėjai – verčiu kaip Ramybės kalną. Vienuolynas 1664 m. buvo įsteigtas nuošalioje vietoje, tuomet toli nuo miesto, miške – apie kokį karą ar taiką čia būtų galima galvoti? Visa čia supo ramybė dar ir dėl to, kad tai buvo eremas – krikščionių vienuolių atsiskyrėlių vienuolynas.

– Pažaislio kamaldulių vienuolyną nuosekliai ikonologiniu aspektu tyrinėjate pirmoji. Kodėl apsibrėžėte būtent tokią temą: tyrinėti baroko šedevrą religinių pažiūrų ir meno raidos ryšio aspektu?

– Tai yra vienintelis būdas, kaip galima tyrinėti religinius kūrinius. Aš netyrinėju nei religinių pažiūrų, nei meno raidos. Mano tyrimuose pirmą kartą kompleksiškai nagrinėjama tokio sudėtingo, daugiasluoksnio baroko meno objekto kaip Pažaislio vienuolynas dailės ikonologija. Taigi, aš tyrinėju šio objekto dvasinį turinį. Sakralinė dailė savo prigimtimi yra dipoliška: jungianti medžiaginį (tai yra meninę formą) ir dvasinį (tai yra simbolinį) turinį. Pagal katalikišką tradiciją bažnytinis menas visuomet buvo ir yra suvokiamas kaip dvasinės tikrovės materiali išraiška, tarsi pravertas langas, pro kurį išvystame anapusybės vaizdinius. Monografijoje atlikta kompleksinė vienuolyno patikra charakterizuoja Pažaislio ansamblį ne tik kaip unikalų baroko meno kūrinį, bet ir kaip krikščioniškosios dvasinės kultūros reiškinį.

Knygoje apžvelgti visi ankstesnieji šio unikalaus ansamblio tyrinėjimai. Pabrėžtina, kad jų autoriai Pažaislio kamaldulių vienuolyną ir Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią tyrinėjo skirtingais požiūriais, tačiau, neįvertinę pasaulietinio ir krikščioniškojo meno skirtingumo, jie negalėjo atskleisti ir pastarojo savitumo. Kaip žinia, visas baroko menas pasižymi perdėm ikonologine vaizdavimo forma.

Galiu pasidžiaugti, kad mes Kaune esame sukūrę dailės ikonografijos mokyklą – daug mano doktorančių apsigynė mokslų daktaro laipsnius, taigi, turiu daug pasekėjų. Su architektūros tyrinėtojais taip nėra. Lietuvoje turime nuostabią baroko architektūrą, bet neturime nė vieno rimto, atsidavusio baroko architektūros tyrinėtojo. Anksčiau buvo Klemensas Čerbulėnas, Vladimiras Zubovas. Jiems abiem išėjus, pamainos keistai nėra. Kęstutis Paulius Žygas – toli, JAV. Aš architektūros netyrinėju, mano objektas – dailė.

– Kaip į tokią jūsų monografijos temą, tiriamojo objekto apibrėžimą reagavo kolegos mokslininkai? Juk net ir dailėtyros mokslas labiau linkęs pasikliauti fiziniais, o ne dvasiniais dalykais.

– Prieš keliolika metų mano monografijos apmatai kai kuriems kolegoms nepatiko, turinys buvo įvertintas kaip niekinis. Matyt, tokiems tyrimams dar nebuvo atėjęs laikas. Dabar tai nėra netipinė mokslinio darbo tema. Sovietmečiu, žinoma, mokslinis darbas tokia tema išvis nebūtų buvęs įmanomas.

– Pažaislį vadiname baroko šedevru. Kodėl jis nusipelno tokio vardo, kuo skiriasi nuo kitų baroko vienuolynų, bažnyčių Lietuvoje?

– Nebesinori minėti pirmą kartą Europoje panaudotų išskirtinių architektūrinių sprendimų: bažnyčios įgaubto fasado originalumo, šešiakampės bažnyčios vidurinės dalies ir kupolo, nes tai yra žinomi, išnagrinėti dalykai. Šie architektūriniai sprendimai neatsiejami nuo dailės kūrinių – tai yra vieningos programos dalys.

Itin sudėtingas Pažaislio kamaldulių vienuolynas išsiskiria iš kitų, paviršutiniškai panašių, savo gelme. Tyrinėjant pavyko atskleisti Pažaislio ansamblio darnos paslaptį. Ją lemia ne tik euritmijos efektas, kylantis iš visų dalių proporcingumo su visomis kitomis. Euritmija atsiranda tuomet, kai kompozicijos visos dalys proporcingos viena su kita vienoje proporcijų sistemoje, moduliu pasirinkus kurią nors vieną labiausiai charakteringą dalį. Nustačius Pažaislio ansamblio planinės kompozicijos proporcijas, paaiškėjo, kad plano elementuose yra dėsningas, pasikartojantis santykis 5:6. Taip pasiekiamas consensus partium (lot. – dalių darna) efektas. Iki šiol vis dar neišaiškintas talentingas vienuolyno architektas sukūrė tobulą erdvinę ansamblio struktūrą, tobulą architektūros skambesį.

Sudėtinga, daugiasluoksnė Pažaislio ansamblio dailės ikonologija, tose pačiose formose skirtingomis simbolinėmis reikšmėmis atsiskleidžiančios geometrinės figūros, ikonografinės programos išsišakojimas ir vieningumas – taip pat Pažaislio unikalumo dalis. Knygoje aptariu šiuos iki šiol netyrinėtus dalykus.

Pažaislis buvo sukurtas kaip absoliučiai tobulas kūrinys. Viskas čia yra tam, kad atsiskleistų dangus. Niekas Pažaislyje neatsirado atsitiktinai. Atsitiktiniai dalykai čia galėjo atsirasti ne anksčiau kaip nuo 1832 m., kai vienuolynas buvo uždarytas ir ėmė šeimininkauti rusų stačiatikių vienuoliai.

– Pažaislio vienuolyną kūrė iškilūs XVII a. italų meistrai. Ar jie ir yra čia įgyvendintos ikonografinės programos autoriai?

– Prieš statant bažnyčią brėžiniuose buvo ne tik visa architektūrinė vienuolyno dalis. Iš anksto buvo paruošta ir aprašyta visa ikonografinė programa, kurios autoriai buvo kunigai, dvasininkai. Vadovaudamiesi ja, čia kūrę menininkai – skulptoriai Mikalojus Wolscheidas, Giovannis Merlis, tapytojai Mykolas Arkangelas Pallonis (it. Michelangelo Palloni, šio autoriaus pavardę rašau tradiciniu lietuvišku būdu) bei Giovanni Rossis – prieš imdamiesi darbo tiksliai žinojo, kokius šventuosius, kuriose vienuolyno vietose ir kokiame kontekste, kokia forma reikės pavaizduoti. Kamalduliai pastoliais nelaipiojo ir patys netapė.

– Kiek laisvės kūrybai turėjo čia kūrę dailininkai?

– Nenukrypdami nuo ikonografinės programos, dailininkai galėjo laisvai kurti. Daug dalykų priklausė nuo menininko meistriškumo. Tapytojai, skulptoriai iš anksto žinojo tam tikrą religinį siužetą, nuo kurio negalėjo nukrypti. Bet kaip konkrečiai tas siužetas bus atskleistas, ar jis prikaustys žvilgsnį, ar kalbės žiūrovui, ar atvers jo sielos duris – priklauso nuo menininko. M.A.Pallonis turėjo Dievo dovaną kurti – ne be reikalo jis buvo pasirinktas pagrindiniu Pažaislio vienuolyno dailininku ir sukūrė daugelį freskų. Jo užduotis buvo perteikti vienuolyno dvasinės programos turinį įtaigiais regimaisiais vaizdais. Tai įgyvendinant labai svarbi buvo lygiavertė M.A.Pallonio ir G.Merlio, kūrusio stiuko (gipso, kalkių, klijų ir marmuro miltelių mišinio – red. past.) lipdinius, partnerystė. M.A.Pallonis gebėjo įvairiomis priemonėmis siekti architektūros, tapybos ir skulptūros sintezės.

Vienuolyno steigėjas ir fundatorius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (LDK) kancleris Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684) aprūpino Pažaislį labai dideliais turtais. Jis buvo ne tik labai turtingas – vienas įtakingiausių ir turtingiausių Pacų giminės atstovų, bet ir dosnus. Jis galėjo pasikviesti ir pasikvietė labai aukšto meninio lygio Europos dailininkus. Fundatorius labai rūpinosi vienuolyno statyba, jis tiesiog tuo gyveno. Jis suvokė, kad tai bus išskirtinis eremas, išskirtinė šventovė. Tikėtina, kad Mons pacis nuo pat įsteigimo buvo suvokiamas kaip svarbiausias eremas ne tik LDK, bet ir Lenkijos teritorijoje, o K.Z.Paco fundacija ir tuo laiku, ir vėliau sau lygių neturėjo visame krašte. Plačios erudicijos fundatorius aktyviai dalyvavo ansamblio kūrimo darbuose, turėjo pastabų dailininkams, lėmė kai kuriuos meninius sprendimus. Pavyzdžiui, K.Z.Pacas perspėjo G.Merlį, kad šis į stiuko lipdinius nedėtų mėlynos spalvos ir taip visko nesugadintų – šie lipdiniai liko balti.

Ne viskas Pažaislyje buvo spėta padaryti iki K.Z.Paco mirties (baigus visus apdailos ir dekoravimo darbus, bažnyčia konsekruota 1712 m.). Neaišku, ar čia iš tiesų kada buvo paklotos tokios grindys, kokios planuotos ir yra išlikusios brėžiniuose. Tikra nelaimė, jei fundatorius nespėja užbaigti savo fundacijos, nes paveldėtojai niekada iki galo neįvykdo fundatoriaus valios. Taip iš dalies atsitiko ir su Pažaislio vienuolynu.

– Esate užsiminusi, kad Pažaislio vienuolyno sakralinio meno kūriniai padarė didelę įtaką visos Vidurio Lietuvos, o ypač Kauno bažnyčių interjerams. Kuriose Kauno bažnyčiose labiausiai ir koks konkrečiai poveikis juntamas?

– Čia galima labai plačiai kalbėti, paminėsiu tik keletą atvejų. Iškilus šiam vienuolynui, Kauno bažnyčios ėmė persitvarkyti. Kitas dalykas, daug naujų bažnyčių iškilo būtent XVII a. antrojoje pusėje, kai buvo statomas ar pastatytas Mons pacis. Tas pats italų architektas-statytojas Karlas Puttinis, dirbęs Pažaislyje, suprojektavo dvi bažnyčias – Šv. Kryžiaus (vadinamąją Karmelitų) ir Dievo kūno bažnyčią (buvusią Domininkonų). Šv. Jurgio kankinio (Bernardinų) bažnyčioje ypač juntama, kad XVII a. pabaigoje atkuriant bažnyčios interjerą, ikonografiją po visiškai juos sunaikinusių gaisrų buvo stipriai žvalgomasi į Pažaislį.

Apytalaukio bažnyčioje Kėdainių rajone nustebino angeliukai, kurie atrodo tarsi Pažaislio angeliukų kopijos. Juos, žinoma, kūrė kitas to meto autorius, bet nusižiūrėjęs į Pažaislį. XVII a. pabaigos ir vėlesni meistrai – visi, kas tuo metu ar vėliau statė ar atstatė bažnyčias, dairėsi į Mons pacis. Kitaip ir būti negalėjo: periferiniame Kaune, koks anuomet buvo Kaunas, staiga iškilo toks aukšto meninio lygio pastatų kompleksas. Tai buvo didžiulė mokykla tuomečiams vietos meistrams.

– Griežta kamaldulių regula (tyla, askezė, neturtas), atrodytų, kontrastuoja su čia iškilusios bažnyčios turtais, meno kūrinių gausa.

– Jokio kontrasto čia nėra, nes vienuoliai į tai žiūrėjo ne kaip į turtą, o kaip į šventus dalykus. Pateiksiu pavyzdį – K.Z.Pacas buvo padovanojęs vienuolyno bažnyčiai labai brangią, su daug išskirtinių brangiųjų akmenų šv. Mišių taurę. Kol čia šeimininkavo kamalduliai, taurė išliko sveika, nepažeista. Kai atėjo stačiatikiai, po kiekvienos vienuolyno inventorizacijos paaiškėdavo, kad brangiųjų akmenų vis mažiau. Stačiatikių vienuoliai, kitaip nei kamalduliai, vienuolyno turtą vertino ne tik kaip dvasinį, bet ir kaip materialųjį. Toks požiūrių skirtumas atsirado dar ir dėl to, kad tai buvo ne pačių stačiatikių, o svetimas, iš kažkur gautas turtas.

– Didžiausi jūsų atradimai Pažaislyje?

– Pavyko nustatyti kai kurių kūrinių autorystę, atpažinti nemažai freskų personažų, išaiškinti sudėtingų siužetų. Šie atradimai tiesiogiai susiję su monografijos tema, knygoje jie aprašyti. Iki manęs menotyrininkams nebuvo įdomu, kas ir kodėl Pažaislyje pavaizduota. Galima kalbėti labai plačiai ir apie kiekvieną vienuolyno patalpą – visur pavyko kažką atskleisti.

– Knygoje rašote, kad tyrinėtojas Pažaislyje lengvai gali patekti į pinkles. Kokias?

– Į jas lengva patekti ir pasiklysti tyrinėjimuose neturint kelrodžio – bendros ikonografinės programos, kurią man pavyko atskleisti. Jos nežinant buvo atsiradę daug legendų, neteisingai traktuotų meno kūrinių siužetų. Pagal vieną legendų manyta kad vienoje bažnyčios freskų, esančioje ant vakarinės sienos, Pacai save įamžino – esą čia pavaizduota Pacų šeima, garbinanti šv. Brunoną Bonifacą. Tačiau iš tiesų čia pavaizduotas šv. Bonifacas, aplankantis savo seserį šv. Scholastiką.

Žmonės visą laiką kūrė legendas apie Pažaislį. Bet jeigu jie būtų mokėję lotynų kalbą, tos legendos nebūtų gimusios. Nes prie kiekvienos svarbesnės freskos yra stiuko juosta, kurioje lotynų kalba įrašytas freskos pavadinimas. Jeigu jau manytume, kad Pacai siekė čia įsiamžinti, tai galima pastebėti, jog šv. Kristoforo (Kristupo) koplyčioje esančios freskos "Šv. Kristoforo galvos nukirsdinimas" vienas antraeilis personažas turi portretinių K.Z.Paco bruožų.

– Sakoma, kad ir vienuolyno pavadinimu – Mons pacis – Pacai įamžino save.

– Tai – taip pat viena legendų. Nagrinėjant vienuolyno pavadinimo kilmę, reikia sugrįžti prie ištakų, griežtos kamaldulių regulos. Vienuolynų pavadinimuose dažnai būdavo lotyniškas žodis pax – taika, ramybė. Vilniečiai Šv.Petro ir Povilo bažnyčios atveju pax verčia kaip taikos, nes jų fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas buvo Vilniaus vaivada, LDK kariuomenės etmonas – garsus karo vadas, ir ten labiau tinka taika. O kamalduliai nekariavo, jie meldėsi tyloje ir ramybėje.

– Paneigėte jau dvi legendas apie Pažaislį. Kokias dar legendas pavyko paneigti?

– Visiškai nesiekiau kažką paneigti. Tiesiog, kai atsiskleidžia tiesa, pavyksta šį tą nauja nustatyti. Kai tyrinėji, įsijauti, būna, kad šimtą kartų matytame kūrinyje pasimato nauja – atsiveria tiesa.

– Kokie Pažaislyje lieka svarbiausi neatsakyti klausimai?

– Vienas labai svarbių klausimų, kurio nekėliau sau, nes jis nebuvo susijęs su mano tyrinėjimais Pažaislyje, bet šis klausimas vis dar lieka neatsakytas – kas gi buvo Pažaislio vienuolyno architektas. Tačiau mano kolegė menotyrininkė Rūta Janonienė yra labai ryžtingai nusiteikusi jį išsiaiškinti. Tikiu, kad jai pavyks. Vienas neatsakytų klausimų – kur yra bažnyčios altorių paveikslai, kurie per Baltarusiją, Lenkiją buvo išvežti į Rusiją. Aktualus ir jų grąžinimo klausimas.

Baigus vieną tyrinėjimų etapą, visada lieka neatsakytų klausimų, nes jie kyla darbo procese. Aš Pažaislio tyrinėjimuose dėsiu tašką – po kelerių metų įtempto darbo reikia pailsėti.

– Gal galėtumėte išskirti keletą vertingiausių, įdomiausių Pažaislyje esančių kūrinių?

– Esu prieš geriausiųjų penketukų ar dešimtukų rinkimus. Kiekvienam užsukančiajam į Pažaislį patarčiau pačiam išsirinkti jam įdomiausią, mieliausią kūrinį ir juo rūpintis. Tai nereiškia aukoti pinigų – tiesiog domėtis, ar tas kūrinys tinkamai saugojamas, prižiūrimas, ar jis negadinamas. Tokio rūpesčio tikrai nebus per daug, visiems – ir Pažaislio ansambliui – nuo to bus tik geriau.

Onutė Gudžiūnienė

Leidyklos "Versus aureus" redaktorė

Knyga "Kelionė į Ramybės kalną: Pažaislio kamaldulių vienuolyno dailės ikonologija" išsiskiria ne tik publikuojama aukšto lygio moksline teorine medžiaga, bet ir puikiai atrinkta, meniškai įprasminta gausia iliustracine medžiaga. Išskirtinė, turtinga ir turininga autorės kalba, nepaprasto grožio leksika, metaforiška minčių raiška. Tuo ši mokslo monografija išsiskiria iš kitų, kurios dažnai būna parašytos santūria moksline kalba. Į tekstą įaustas tikėjimo, sielos katarsio matmuo, vieno ar kito sakralinės dailės kūrinio analizė pateikiama kaip vientisas intriguojantis siužetas.

Knygą patarčiau perskaityti visiems – dvasios atgaivai ar pritrūkus žinių apie šį baroko šedevrą. Ji gali tapti puikiu palydovu dairantis po vienuolyno bažnyčią, kitas erdves.
Monografijoje šalia gausios istorinės, menotyrinės ir kitos mokslinės medžiagos (knygoje minima per 150 vietovardžių, informacinę mokslinę medžiagą sudaro apie 250 bibliografijos vienetų), reikšmingų monografijos autorės tyrinėjimų rezultatų, pateikiamos 225 spalvotos iliustracijos, kuriose atsispindi vienuolyno dvasiniai turtai. Aukštai, ant bažnyčios sienų, kupole esančias freskas sunku apžiūrėti natūroje – knygoje spausdinamos prie skaitytojo priartintos puikios kokybės jų nuotraukos. Knygos autorė jas rinkosi labai reikliai, tos pačios freskos, kiti meno kūriniai knygos dailininko ir fotografo Aurimo Švedo buvo ne kartą perfotografuojami, kol atitiko aukštus kokybės reikalavimus.