Apie pokyčius lėlių teatre ir jame vaidinančio aktoriaus darbe kalbamės su KVLT ne vieną dešimtmetį dirbančia aktore Laima Rupšyte-Strazdauskiene. Tiek scenoje, tiek užkulisiuose sutikus Laimą žavesį ir nuostabą kelia jos jaunatviškumas – ir vidine, ir fizine prasmėmis. Ne veltui aktorė gali pasigirti turinti tiek daug gražių savo vaidmenų kostiumų, tapusių jau visa kolekcija. Artistė sako, kad gal reikėtų dėkoti lėlių teatrui, kuriame būti energingam, atviram, geros nuotaikos – aktoriaus kasdienybė.

– Kai ateinu į lėlių teatrą, mane visada apima pojūtis lyg būčiau prisilietusi prie kažko paslaptingo. Ką jautėte jūs, kai atėjote pirmą kartą į šį teatrą ir ar tas jausmas pasikeitė tapus aktore?

– Turiu prisipažinti, kad pirmą kartą su tikru lėlių teatru susidūriau būtent KVLT. Vaikystėje nebuvau mačiusi gyvo lėlių teatro, mano pažintis su juo – per televizorių parodyti nufilmuoti spektakliai. Aš staigiai išjungdavau televizorių, nes man tie spektakliai labai nepatiko, atrodė kažkokia klaikuma – visos lėlės atrodė kaip raganos. Man patiko tik animacija.

Į teatrą mane priėmė labai įdomiai. Buvau 21-ų, kai buvo paskelbtas aktorių konkursas. Tuo metu mokiausi renginių režisūros Vilniaus kultūros mokykloje. Na, ir atvažiavau į atranką. Įsivaizdavau, kad meno tarybą sudarys keli žmonės, o ten jų buvo kur kas daugiau, visi aktoriai. Mane tai taip nustebino, kad aš, pamačiusi komisiją, pasisveikinau ir pradėjau garsiai juoktis. Nežinau, ką jie apie mane tada pagalvojo. Reikėjo pašokti, padainuoti, padeklamuoti. Pasakė, kad mane vėliau informuos, ar priėmė. Aš, negana to mano keisto juoko, pasakiau, kad man atsakymą žūtbūt reikia žinoti iš karto. Ne iš gudrumo, o savo naivumo. Man atsakė, kad mane priima. Teatras ieškojo vyro aktoriaus, bet, matyt, iš kandidatų niekas netiko, todėl pasirinko mane. Man tada baisiau buvo ne tai, kad gali nepriimti, o tai, kad pamiršiu tekstą, kurį prieš tai mokiausi naktį. Man ta gėda buvo svarbesnė. Dabar jaunimas žymiai brandesnis, nėra ko lyginti.

Pamenu ir pirmus įspūdžius scenoje, kai režisierius liepdavo stebėti spektaklius, mokytis. Žiūrėdavau ne kiek į lėles, o į aktorius, kaip jie lieja emocijas, kaip šokinėja. Maniau, kad aš taip niekada negalėsiu, – vaidinti už tuos daiktus, šokinėti, dūsauti, juoktis. Buvo kilusi mintis viso to atsisakyti.

Jaunas atėjai naivus, bijojai, daug ko nežinojai, dabar daug ką žinai, bet bijai to žinojimo, nes atsakomybė didesnė. Kartais esi toks pats ar net labiau pažeidžiamas nei tas jaunas aktorius. Jaunam tarsi viskas galima, jis gali klysti, o tu – nelabai. Atsiranda kitų baimių. Kartais pagalvoju: „Tu jau esi istorija.“ Atrodo, kad ką tik atėjau į teatrą. Kurį laiką vis kažko nedrįsti, esi per jaunas, o paskui pajunti, kad jau galėtum būti ir jaunesnis, nors lyg ir nesi toks senas, nėra taip, kad kažko nepajėgtum.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Regis, technologinės ir kitokios naujovės, besikeičianti visuomenė natūraliai lėlių teatro kūrėjus skatina atsisakyti kai kurių kūrybinių sprendimų ar technikų. Pavyzdžiui, dabar jau gana retai galima išvysti vadinamąjį juodąjį kabinetą, kai juoduose kostiumuose aklinai skendintys aktoriai vaidina pasislėpę šešėlyje duobėje ir žiūrovai regi tik jų valdomas lėles. Ar anksčiau tokių spektaklių pasitaikydavo daugiau? Galbūt tai nesietina su kažkuriuo laikotarpiu?

– Juodojo kabineto spektaklių apskritai nedaug, tai nepriklauso nuo laikmečio ar madų, tai – režisieriaus ir dailininko sprendimas. Mano praktikoje – tik du tokie spektakliai. Šie pastatymai techniškai sudėtingesni, turbūt dėl to jų ir nėra tiek daug.

Turėjome vieną ryškiausių juodojo kabineto pavyzdžių – spektaklį „Kelionė saulės link“. Tai buvo nepaprastai sudėtingas spektaklis. Dirbome visiškoje tamsoje, negana to, dar veidą paslėpę po juoda skraiste, vadinama čadra. Aplink viskas juoda, o tu su lėle turi tiksliai atsistoti į tam tikrą tašką, kad tavęs nė kiek nesimatytų, tarsi lėlė veiktų pati viena. Vieną lėlę valdėme dviese arba trise. Visi esame skirtingi žmonės ir tą patį judesį, mintį galime jausti visiškai skirtingai. Čia ir skleidžiasi meistrystė, kada turi ne tik perteikti tam tikrą judesį, bet ir itin tiksliai viską susiderinti su kolegomis. Baigi vaidinti sceną su viena lėle ir nesustodamas imi kitą, negali stabtelėti nė sekundės, nes ant tavęs užgrius kitas aktorius ir veiksmas sustos.

Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti.

– Ar lėlių teatro aktoriaus darbe daug pavojų?

– Taip, mūsų darbas kartais pavojingas, kai gali patirti traumą, o mėlynių turime tiek ir tiek. Esu per spektaklio repeticiją susilaužiusi ranką – važiavau riedučiais ir parkritau. Toks buvo režisieriaus sumanymas – spektaklyje vaizduojama žiemos pasaka ir aktoriai riedučiais važinėja po sceną. Pradžioje važinėjome senais riedučiais, o vėliau gavome naujus ir aš važiuodama slystelėjau, lūžo riešas. Štai neseniai po vieno spektaklio „Dievų miškas“ teko vaikščioti su mėlyne akies srityje. Šimtą kartų repetuoji ir niekada negali pagalvoti, kad taip gali nutikti. Kolegos taip pat yra patyrę traumų.

Kažkada vienas dėstytojas, kai mokiausi Jaroslavlio teatro institute, sakydavo: jeigu mizanscena aktoriui patogi, reikia pakeisti kita, kad nebūtų taip patogu. Žinoma, dažniausiai nepatogu būna tik pradžioje, o paskui pripranti. Mūsų darbas specifinis ir tuo, kad be to, ką mato žiūrovai, turime dar padaryti daug nematomų darbų. Kolegai lėlę padėti, kažką pastumti. Neturi teisės pamiršti, nes spektaklis gali nepavykti ar net įvykti nelaimė.

Kita vertus, lėlių teatras suteikia tai, ko nepatirsi dirbdamas jokiame kitame darbe. Scena suteikia daug gerų dalykų. Psichologai teigia, kad labai svarbu susikoncentruoti į šį momentą ir taip išvalyti mintis. Tačiau tai padaryti labai sunku, nes žmogaus galvoje nuolat knibžda šimtai tūkstančių minčių. Išvalyti, vadinasi, maksimaliai susikaupęs turi išbūti bent kelias minutes. Pajuokauju, kad mes scenoje ištisai būname tokios būsenos ir dar mums už tai moka. Jeigu tik sekundę nuklysti mintimis kažkur kitur, iš karto kyla didelė grėsmė, kad kažką praleisi. Negali sau to leisti. Visi esame žmonės, ir į teatrą ateiname tam tikros nuotaikos. Galbūt ne viskas buvo linksma namuose ir ta nuotaika išliktų ilgiau, bet susikaupi ir, žiūrėk, po valandos tos negatyvios mintys prašviesėjo.

Lėlių teatro aktorius turi būti labai lankstus. Visi stengiamės vienaip ar kitaip treniruoti savo kūną. Aš lankau baseiną, šoku, rytais darau mankštą, prieš spektaklį mėgstu daryti pritūpimus, kvėpavimo pratimus. Ne todėl, kad sąnariai būtų sustingę, o tiesiog taip išlaisvini save. Kažkada režisierius Juozas Miltinis yra pasakęs, kad aktorius turi būti labai geros fizinės ir psichikos sveikatos. Tai tiesa. Aktorius negali pasakyti: „Mano nuotaika šiandien bloga.“ Jis privalo būti geros formos iki paskutinio žingsnio scenoje. Žmogaus psichologija – itin svarbi. Teatre neretai tenka tuo įsitikinti. Pavyzdžiui, prieš išeidamas į sceną kosėji, o spektaklio metu – nebe. Scena – savotiškas narkotikas, magija. Čia gali ir susižeisti, ir pasveikti.

– Daugėja spektaklių, kuriuose lėlėmis virsta kasdieniai daiktai, kompiuterio detalės ar šiukšlės, spektaklių be žodžių, šešėlių teatro elementų. Kaip jūs vertinate šiandienius lėlių teatro pokyčius? Kiek tai yra nauja?

– Mes, lėlininkai, lėlėmis vadiname visus daiktus. Dar studijų metais teko vaidinti ir su šluota, ir su kėde. Namie mano rankose lėlėmis virsta lėkštė, peilis, šakutė – kartais su jais pavaidindavau ir savo vaikams. Taip, lėlės sąvoka prasiplėtė, teatras keičiasi, bet ne viskas yra nauja. Žinoma, kai kurios idėjos iš tiesų yra novatoriškos, tačiau neretai jauni žmonės galvoja, kad atrado kažką nauja, bet iš tikrųjų tai yra atrasta seniai, tad labai vertėtų pasidomėti, kas buvo iki tavęs, kad netrepsėtum tais pačiais takeliais blogąja prasme. Jaunieji dažnai pradeda nuo ten, kur stovi, lyg nieko iki jų nebūtų buvę. Kartais net to nežinodami pateikia seniai atrastą reiškinį kaip visiškai naują. Kad ir šešėlių teatras – jis neatsirado vakar, o, ko gero, kartu su žmonija. Svarbu iš istorijos pasiimti tai, kas atrasta gera, ir keliauti toliau. Kai nugyveni daugiau metų, pamatai, kad viskas sukasi ratu. Lėlių teatras – ne išimtis. Kažkas sugrįžta, tik kiek kitaip. Sunku pasakyti, kas dabar yra šiuolaikiška, o kas ne. Tačiau svarbiausia ne tai, o ar pavyksta spektaklis, ar ne.

Tikrai akivaizdi naujovė – atsirado daugiau vizualizacijos, to anksčiau teatre nebuvo. Dabar daugelis teatrų metėsi į tai. Kiekviename spektaklyje yra vaizdo projekcijų. Mano akimis, tai neblogai, tai natūralu, šiuolaikiška, įdomu, tai skatina vaikų vaizduotę, bet svarbu, kad nenueitume vėl vien šia kryptimi. Vaikų vaizduotė – labai gaji, kartais suaugusysis spektaklyje kažko nesupranta, o vaikas gali paaiškinti. Sulaukiame ir iš salės vaikų pasisakymų, kurie mus nustebina. Džiaugiuosi, kad vis dar turime galimybę pasidžiaugti tiesiogine mūsų mažųjų žiūrovų reakcija, kad laikas to nepakeitė.

– Gausu ir tokių spektaklių, kuriuose aktorius vaidina kaip dramos teatre ir tokia vaidyba yra lygiavertė vaidybai su lėle ar net dominuojanti. Ar jūsų nebaugina mintis, kad ilgainiui lėlių teatre lėlė gali išnykti?

– Gyvas planas lėlių teatre irgi nėra naujovė, tik šiuo metu galbūt jo daugiau. Kai atėjau į teatrą, aktorius jau matėsi scenoje – šalia lėlės, be lėlės, su kauke, buvo tas laikas, kai daugėjo spektaklių, kuriuose buvo daugiau gyvo plano. Kodėl šiandien kai kada jo pernelyg daug – priežastis gali būti ta, kad režisieriai, kurie turi mažiau patirties su lėlėmis, atėję į lėlių teatrą statyti spektaklio galvoja, kad tai bus labai lengva, bet staiga supranta, kad, kaip mes sakome, parklupo. Vienam aktoriui vaidinti yra kur kas lengviau, nei atrasti judesį su lėle, ja kažką išreikšti. Galbūt dėl to pasirenkamas lengvesnis variantas – mažiau lėlių.

Nemanau, kad lėlės išnyks. Vaikams jos patinka, jie tiki jomis, net kai šalia yra aktorius. Lėles jie priima labiau nei suaugę žmonės. Jiems lėlė yra svarbi. Tegul jie tuo gyvena kuo ilgiau. Ne paslaptis, kad šiandien dauguma vaikų nemėgsta skaityti, tad atėję į teatrą jie pabūna kitame pasaulyje – ne telefono, kompiuterio ar televizoriaus. Mūsų misija – kad mažojo žiūrovo širdelę pasiektų bent krislelis gėrio. Galų gale mes auginame būsimą suaugusį žiūrovą, kuris eis (arba neis) į teatrą. Gal ne tiek svarbu, koks spektaklis, svarbiausia, ką jis nori perteikti.

– KVLT aktorių trupę papildė jauni talentingi aktoriai, baigę Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Vaidybos studijas. Koks santykis mezgasi tarp jų ir senbuvių? Kaip jaunas aktorius buvo priimamas anksčiau, kai jus pradėjote dirbti, prieš 40 metų, ir dabar? Kaip trupė keičiasi, kai į ją įsilieja jaunų žmonių?

– Mes jauni aktoriai buvome vienokie, dabar – kitokie. Pradėjusi dirbti teatre baimindavausi įžengti į jį, nes man atrodė, kad čia visi ypatingi, o aš dar nieko nemoku, net bijodavau pasisveikinti. Dabar yra kitaip. Mūsų jauniesiems aktoriams pavydžiu daugeliu prasmių. Jie užaugo kitu laiku ir tai yra gerai. Mane tai žavi. Jie yra drąsūs – ir kūrybine, ir žmogiškąja prasmėmis. Tai 90 proc. sėkmės. Nežinau, kiek jaunieji kolegos iš mūsų ko nors mokosi, bet šiandieniame teatre jiems sukurta labai palanki terpė – jie atėjo su savo aš, mes pasislinkome ir davėme kelią. Kai mes atėjome, turėjome tą kelią prasiskinti, niekas nesakė „prašom“. Vyresnieji esame pasirengę patarti, palaikyti, o kaip jie visą tai priima, reikėtų klausti jų. Šiandien mūsų teatras atsinaujino, daug naujų idėjų, įvairesnių pastatymų.

Svarbu, kad tarp skirtingų kartų aktorių nebūtų įtampos ir kad pasimokytume vieni iš kitų. Nejaučiu įtampos, tik skirtumus. Anksčiau būdavo visko, iš vienos pusės, tai grūdino, iš kitos – traumavo. Per nepriklausomybės laiką mūsų visuomenė išlaisvėjo, tapome tolerantiškesni, taip pat ir teatre. Tam tikri dalykai netoleruojami ir išnyksta. Svarbiausia teatre bendraminčiai.

Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos.

– Kaip mažieji žiūrovai – ar laikas juos pakeitė? Ar vaikai anuomet ir dabar į tai, kas vyksta scenoje, reaguoja skirtingai?

– Oi ne, vaikai visada yra vaikai, jie visuomet reaguoja atvirai ir nuoširdžiai. Gal tik matau vieną skirtumą – kai užgesdavo šviesa, jie taip neklykdavo, kaip dabar kartais nutinka. Kai atvažiuoja mokiniai, kartais kažkas vienas iš klasės užveda ir kiti pasileidžia paskui. Tas pats spektaklis gali vykti devynis kartus iš eilės, kai niekas neklykia, o tą dešimtą pradeda rėkti. Anksčiau tokių dalykų nebūdavo.

Be darbo teatre, jau devynerius metus vedu būrelius vaikams mokyklose. Tai jau pavirto priklausomybe. Dirbu su pradinukais, kurie kartais išbando kantrybę, bet iš esmės yra be galo nuoširdūs – to labai trūksta suaugusiųjų gyvenime. Vis pagalvoju, kokia turėtų būti auklėjimo sistema, kuri nesugadintų žmogaus. Stebiuosi, koks vaikystėje žmogus yra švarus savo vidumi. Vaikai tokie geri, ateis prisiglaus, pabučiuos. Kartais jie manęs laukia jau prie durų, žiūri per stiklą ir kai pamato, kad ateinu, atbėga pasitikti. Vadina mane gerąja mokytoja. Švenčių proga pagamina atvirukų, užrašo linkėjimus „Mylimiausiai mokytojai“. Įdomiausia tai, kad niekada negali nuspėti, ko iš kurio vaiko gali tikėtis. Kartais atrodo, kad jau iš šito tikrai nebus artisto, o po kurio laiko jis atsiveria, tampa geriausias. O tas, kuris pradžioje atrodė geriausias, kartais ir lieka to lygmens. Daug kas užsimiršta, bet visada atsimeni tuos ypatingus atvejus. Anksčiau dar vedžiau ir šokių būrelį. Pamenu, vienas vaikas nejautė ritmo – jeigu visi pašoka į viršų, jis – į apačią. Vis sukau galvą, kaip jam pasakyti, kad geriausia jam būtų išeiti iš būrelio. Pastačiau jį pačiame gale, taip straksėjo visus metus, o galiausiai tapo geriausiu šokėju.

Į būrelį priimdama vaikus jų neatrenku. Neruošiu aktorių, mokau labiau pasitikėti savimi, įveikti baimes, klausytis ir girdėti. Didžiausias džiaugsmas mane užplūsta tada, kai pamatau, koks vaikas atėjo ir kaip jis pasikeitė, išlaisvėjo. Noras, kantrybė ir darbas daro stebuklus.