Slėnis virto mariomis

Ekstravagantiška dama su miniatiūriniais akiniais, įmantriai susukta skara ant galvos, puošniu kaklo vėriniu ir liūdnu žvilgsniu – tokia mudviejų susitikimo dieną Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose-muziejuje man pasirodė menininkė Irena Mikuličiūtė-Mika.

„Kaip matote, vaizdai čia gedulingi“, – tapytojai pakilus nuo kėdės ir stabtelėjus prie savo darbų supratau, kodėl jos akys nesišypsojo.

Skirtingų dydžių paveikslais nusagstytos muziejaus sienos prikėlė 1959-uosius, kai Nemuno slėnis, kuriame iki tol virė gyvenimas, virto 6 350 ha dydžio Kauno mariomis. Dėl pigesnės elektros, potvynių reguliavimo ir „šviesesnio rytojaus“, 1956 m. buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, o po trejų metų – užtvenktas Nemunas. Prieš tai iš slėnio buvo iškeldinta maždaug 40 kaimų ir 725 sodybos su gyventojais, jų auginamais gyvuliais, ūkio pastatais, bažnyčiomis, kapinaitėmis, papročiais ir tradicijomis. Nuo tada vietiniai gyventojai vadinami dugniečiais, o jų prisiminimuose – skaudūs išgyvenimai per prievartą palikus savo namus.

Terminas: paroda A. ir P. Galaunių namuose veiks iki mėnesio pabaigos. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Istorija gyva prisiminimuose

Netekties jausmas Irenai labai artimas. Anuomet Fredoje, šalia tilto turėję rąstinį medinuką, dėl rusų okupantų gobšumo ir jų planų įsirengti štabą, menininkės seneliai taip pat turėjo palikti savo namus. Sutuoktiniai krūvon suvertė daiktus, baldus, svarbiausius dokumentus ir viską padegė. Patys išėjo į visišką nežinią.

„Likimas tragiškas. Senelis nenorėjo trauktis iš Lietuvos ir, būdamas vos 46 metų mirė“, – pro I. Mikuličiūtės-Mikos akinius suspindo ašara, o lūpose suskambo naujas prisiminimas, kuris ją grąžino į vaikystę.

Būdama maždaug trejų, mažoji Irena stovėjo Nemuno slėnyje, o jos tėvai sakė, kad netrukus čia bus vanduo. Taip ir nutiko. Marios užtvindė žemes, bet nenuplovė praeities. Ji gyva dugniečių pasakojimuose ir dainose, kurias, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, daug metų atlieka folkloro ansamblis „Samylų Senoliai“. Dugniečiai prisimenami ir Samylų įlankos bendruomenės organizuojamose šventėse „Pėdos marių dugne“.

Istorija: „dugniečių“ prisiminimai gyvi jų lūpose ir kūrėjos darbuose. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Jausmai ant drobės

I. Mikuličiūtės-Mikos atmintyje istorija taip pat gyva. Savo jausmus, kurie kaskart susipina su prisiminimais apie senelius, akriliniais ir aliejiniais dažais ji perkėlė ant drobių.

„Kažkas pasakė, kad mano darbuose jaučiamas laisvas, bet skausmingas potėpis. Taip ir yra“, – kartu su pirmaisiais parodos „Paskendęs Nemuno slėnis“ lankytojais vaikščiodama po muziejaus erdves, autorė kelių dešimčių metų įvykius išgyveno vėl ir vėl.

Kažkas pasakė, kad mano darbuose jaučiamas laisvas, bet skausmingas potėpis. Taip ir yra.

Stabtelėjo prie senolio, kuris vienas paskutiniųjų paliko savo sodybą Nemuno slėnyje, paskui įsitaisė šalia Aštragų kaimo žvejo, kuris daugiau niekada nebemerkė meškerės, galvą nulenkė laidotuvėse Apmarų kaime, galvą kilstelėjo į bažnyčios fragmentą, o tada papurtė apsižiedavusią Šilėnų kaimo obelį.

„Norėjosi kažko šviesaus visoje šioje tamsoje ir neviltyje – taip gimė šis paveikslas“, – kalbėdama nušvito ir pati kūrėja.

Gyvenimus, kuriuos nuplovė marių vanduo, ir istoriją, kurios tie patys vandenys nesunaikino, A. ir P. Galaunių muziejuje bus galima pamatyti iki rugsėjo 30 d.