Pokalbis su Yonamine (Y.) ir I. Cisneros (I. C.) – apie prisiminimus iš pilietinio karo nusiaubtos Angolos, kolonialistinį palikimą ir meną be taisyklių.

– Papasakokite apie instaliaciją, kurią pristatysite 14-osios Kauno bienalės metu. Ja atkursite pabėgėlių stovyklos aplinką pilietinio karo Angoloje metais.

Y.: Prasidėjus pilietiniam karui, Vado Žikos karininkų mokykla Luandos mieste buvo paversta pabėgėlių stovykla. Karo metu mes su Ihosvanny čia gyvenome, o dabar norime atkurti tą atmosferą ir pabandyti geriau suprasti šį sudėtingą laikotarpį, kai angoliečiai kovojo vienas prieš kitą. Karo nuotaikos Europoje tvyro ir dabar, tad norime parodyti solidarumą ir pasidalyti savo patirtimis. Pabėgėlių stovykla buvo mūsų prieglobstis, kuriame jautėmės saugūs. Todėl man pačiam niekada neteko dalyvauti kare, neteko būti kariu ir žudyti žmonių. Dalis mano bendraamžių, ieškodami saugumo ir geresnių sąlygų, prisijungė prie kariuomenės, kadangi būdamas jos dalimi galėjai gyventi geriau. Tad dalis mano kartos atstovų atsisakė laisvo gyvenimo ir tapo kariais, kovojančiais pilietiniame kare.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Tačiau ši instaliacija, įrengta ant buvusio parako sandėlio viršaus, yra tik dalis mūsų darbo. Kita instaliacijos dalis, kurią galima pamatyti sandėlio viduje, skirta menininkui Paulo Kapelai. Su juo mes prieš 25 metus susipažinome menininkų sąjungoje "União dos Artístas Plásticos Angolanos" ir jis tapo mūsų kūrybiniu ir dvasiniu vedliu. Paulo mus mokė įvairių meno technikų ir ruošė tapti ateities menininkais. Jis buvo be galo intelektualus, vertino meilę, taiką ir už tai kovojo. Deja, Paulo paliko šį pasaulį pandemijos metu, o mes net neturėjome galimybės su juo atsisveikinti ir atiduoti pagarbą. Vis dėlto, nors Paulo fiziškai nebėra su mumis, jis toliau egzistuoja mūsų protuose ir širdyse. Tad projektas tapo puikia proga dar kartą jį prisiminti ir pagerbti. Abi viena kitą papildančios instaliacijos dalys neatskiros, jos – tarsi vienas kūnas.

Pasibaigus pilietiniam karui, mes su Ihosvanny ėmėme keliauti po pasaulį, vėliau apsigyvenome skirtingose šalyse. Aš įsikūriau Atėnuose, jis – Barselonoje. Kai bienalės kuratorė pakvietė mane į Kauną, pasiūliau kartu atvykti ir Ihosvanny, drauge kurti projektą. Sujungus mūsų abiejų patirtis ir prisiminimus, projektas įgavo daugiau sluoksnių ir tapo gilesnis.

I. C.: Malonu būti Lietuvoje ir prisiminti P. Kapelą, kuris mus daug ko išmokė. Jo menas buvo tarsi malda už visus žmones, kurie jį supo. Nesvarbu, kas tu – politikas ar menininkas. Savo darbe norime atkurti ne konkrečią vietą ir atskleisti ne tik fizinę patirtį gyvenant pabėgėlių stovykloje, bet taip pat ir mūsų prisiminimus, to laikotarpio atmosferą. Svarbiausia šiame projekte yra antikarinė žinutė, kuri mus lydi viso kūrybos proceso metu.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Kaip atrodė jūsų gyvenimas stovykloje pilietinio karo metais?

Y.: Prasidėjus karui, valdžia pradėjo statyti palapines Luandos karininkų mokykloje ir čia siųsti žmones iš nesaugių apylinkių, kaimų. Dauguma tų žmonių buvo ūkininkai, niekada iki tol nematę vandenyno. Staiga jie pateko į sostinę, kurios aplinka jiems buvo svetima, tad daug kas patyrė kultūrinį šoką. Pabėgėlių stovykloje visi buvo vienodi, čia nebuvo svarbus tavo statusas ar ekonominė padėtis. Tai tas pats, kas patekti į lėktuvo katastrofą. Jei lėktuvas sudūžta, nesvarbu, ar sėdėjai brangiausiose, ar pigiausiose vietose, visus ištinka toks pats likimas.

Turime daugybę būdų kurti meną, išreikšti save, tad kam apsiriboti tik vienu? Kiekvieną dieną pietums nevalgome to paties maisto.

Tuo sudėtingu laikotarpiu stengiausi išgyventi ir nepatekti į karo sūkurį. Bandžiau suvokti, kodėl karai apskritai egzistuoja ir ką mes čia veikiame. Dirbau su vaikais iš gatvės, stengiausi juos ko nors išmokyti, kad jų ten neliktų. Karo laikotarpiu daugybė vaikų pradėjo gyventi gatvėse. Žmonės svaiginosi įvairiais būdais – uostė klijus, benziną. Neturėdami užtektinai maisto, vaikai ir jaunuoliai tiesiog nustojo augti. Septyniolikos metų paaugliai buvo labai maži ir smulkaus sudėjimo. Tad stengiausi jiems padėti, kviečiau kartu su manimi piešti. Taip kūrėsi vienas kitam padedančių žmonių bendruomenės, ieškojome kitų saugių vietų ir mezgėme su jomis ryšį, kad galėtume išplėsti savo judėjimo trajektoriją ir nelikti tik karininkų mokykloje. Stengėmės daryti viską, kad rytojus būtų geresnis, ir tikėjome šviesesne ateitimi.

– 14-osios Kauno bienalės tema – artumo geografija. Jos metu bus daug kalbama apie kontekstus, kurie mus jungia. Šiuo metu Europoje vyksta siaubingas karas, tad jūsų patirtis pabėgėlių stovykloje tikriausiai bus artima pabėgėliams iš Ukrainos.

I. C.: Visi esame žmonės, gyvenantys tame pačiame pasaulyje. Tad karas atrodo taip pat, nesvarbu, kur jis vyksta. Net jei karas vyksta ne tavo šalyje, tu vis vien jauti tą patį.

Y.: Prisiminkime analogiją apie lėktuvą – jei jis suduš, visų keleivių patirtis bus tokia pati, nepriklausomai nuo to, kuria klase jie skrido. Tad karas visur yra vienodas. Gyvename viename pasaulyje, tad visi esame sujungti ir mūsų veiksmai gali turėti įtakos kitame pasaulio krašte gyvenantiems žmonėms.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Esate tarpdisciplininiai menininkai, kurdami naudojate įvairias menines priemones. Kokius klausimus dažniausiai gvildenate savo kūryboje?

Y.: Kuriu šiuolaikinį meną, mėgstu grafitį, gatvės meną. Mano kūrybą galima pavadinti poetiniu terorizmu – terrorismo poético. Man patinka kurti kiek provokuojantį meną, atskleidžiantį visuomenės trūkumus ir nelygybę. Kurdamas nesilaikau jokių taisyklių, netaikau vienos technikos – tai mano technika. Turime daugybę būdų kurti meną, išreikšti save, tad kam apsiriboti tik vienu? Kiekvieną dieną pietums nevalgome to paties maisto, tad ir meno norisi vis skirtingo. Juk jis – dvasios maistas.

I. C.: Kurdamas siekiu surasti erdvę ir kūrybos būdų, kurie padėtų jaustis visiškai laisvai ir komfortiškai. Tačiau kartu stengiuosi neužsibūti komforto zonoje ir nuolat ieškoti vis naujų išraiškos būdų, žaisti skirtingomis priemonėmis. Man patinka tapyti, kurti vaizdo įrašus, instaliacijas. Anksčiau save vadinau atsiskyrėliu, nes nebendradarbiavau su galerijomis, stengiausi būti nepriklausomas. Man nepatinka, kai žmonės mane vadina menininku, nes šis pavadinimas turi per daug reikšmių. Save laikau tiesiog kūrėju, kuris menu išreiškia savo mintis ir požiūrį į pasaulį.

– Šiuo metu gyvenate Barselonoje ir Atėnuose. Ar dažnai grįžtate į Angolą? Koks jūsų santykis su gimtuoju kraštu?

Y.: Gimiau Angoloje, bet savęs nelaikau angoliečiu, man nepatinka save taip vadinti. Angola yra šalis, sukurta kolonializmo. Berlyno konferencijos metu šalių kolonialisčių atstovai susėdo prie stalo ir suskirstė Afriką į dirbtines šalis, taip išsidalydami savo įtakos zonas. Taip dalis Kongo teritorijos buvo priskirta dirbtinai suformuotai Angolai. Tad nors gimiau teritorijoje, kuri šiandien vadinasi Angola, kalbu kolonialistų mums palikta portugalų kalba ir turiu šios šalies dokumentus, save laikau labiau luso kongiečiu (luso afrikiečiai – mišrios portugalų afrikiečių kilmės asmenys, kalbantys portugališkai, red. past.). Tačiau iš tikrųjų esu visiškas kosmopolitas. Gyvenau įvairiose šalyse, o šiuo metu esu įsikūręs Atėnuose.

Regimanto Zakšensko nuotr.

– Ar pirmą kartą lankotės Lietuvoje? Kokia ji jums pasirodė?

I. C.: Taip, Lietuvoje esu pirmą kartą. Pastebėjau, kad ji man primena kitas postkomunistines ir komunistines šalis, turi net šiokių tokių panašumų su Kuba. Labiausiai dėl išlikusios sovietinės architektūros. Matau panašumų ir su tam tikromis Afrikos vietomis, nežinau, gal taip yra dėl to, kad dabar vasara ir Lietuvoje labai karšta (juokiasi).

Y.: Kaune pirmą kartą apsilankiau pernai lapkritį, buvau atvykęs apžiūrėti vietos, kur įrengsime savo instaliaciją. Buvo šalta, prisnigta, bet vieta man patiko. Kaip ir minėjo Ihosvanny, Lietuvoje išties galiu pamatyti tam tikrų panašumų su kitomis postkomunistinėmis šalimis Afrikoje ar kitur. Panašūs tam tikri pastatai, parkai. Matau panašumų ir į Angolą, jos sostinę Luandą.

Kas? Kauno bienalės atidarymo savaitgalis. Galimybė susipažinti su Yonamine, I. Cisneros, Andriaus Arutiuniano, Šejlos Kamerić, Jeanne Kampchouang, Martino Zetováo kūryba.

Kur? Kauno tvirtovės parko kultūros erdvėje P.A.R.A.K.A.S (Prancūzų g. 2).

Kada? rugpjūčio 26 d. 15 val.