Oficialia muziejaus istorijos pradžios data laikoma 1921 m.  gruodžio 14 d., kai Lietuvos Steigiamojo Seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėjęs ir Respublikos Prezidento pareigas, paskelbė "M.K.Čiurlionies vardo galerijos įstatymą". Pagrindinis akstinas kurti muziejų buvo poreikis išsaugoti M.K.Čiurlionio kūrybinį palikimą.1922 m., remiantis šiuo įstatymu, Švietimo ministerija iš Sofijos Čiurlionienės nupirko visus jos nuosavybėje buvusius M.K.Čiurlionio kūrinius (193 vnt.) už 65 tūkst. vokiečių aukso markių, tapusius Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pagrindu.

Muziejaus steigimo būtinybė buvo įsisąmoninta, tačiau realių veiksmų imtasi tik praėjus dar porai metų. Iki to laiko galerija egzistavo tik dokumentuose. Nebeapsikentę valdžios neveiklumo, 1923 m. vasario 21 d. aktyviausi menininkai pradėjo dvi su puse dienos trukusį visuotinį streiką. Streiko komitetas, kurį sudarė dailininkai Justinas Vienožinskis, Ignas Šlapelis, Petras Kubertavičius ir Paulius Galaunė, tuometei valdžiai metė rimtus kaltinimus dėl abejingumo kultūros ir meno reikalams. Tik po tokio drąsaus žingsnio 1924 m. prelato Mykolo Krupavičiaus (tuomečio žemės ūkio ministro) iniciatyva ministrų kabinetas skyrė 190 tūkst. litų laikiniems galerijos rūmams statyti pagal Vladimiro Dubeneckio parengtą "Meno mokyklos fligelio – laikinosios Čiurlionies galerijos projektą".

Vizija: M.K.Čiurlionio galerijos fasadas nuo V.Putvinskio gatvės, Vytauto Didžiojo muziejaus projektas.

Kaip tik tų metų kovą prie kuriamos M.K.Čiurlionio galerijos vairo stojo tuomet vienintelis Lietuvoje muziejininko išsilavinimą Paryžiaus Luvro mokykloje įgijęs dailininkas Paulius Galaunė. Šiai įstaigai, vėliau peraugusiai į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, jis vadovavo ketvirtį amžiaus, 25 metus.

Naujai projektuojamas statinys turėjo tapti tautos ir valstybės vienijimo simboliu, o savo išorės stilistika atitikti bendrą tautišką pobūdį.

Tų pačių metų liepos 25 d. imtas sprogdinti Ąžuolų kalne buvusios rusų tvirtovės (vadinamos IX baterija) fortas, o iš taip gautų plytų pradėta statyti galerija. Statybos darbai vyko sparčiai ir jau 1925 m. rugsėjį dar nebaigtuose rūmuose buvo eksponuota jubiliejinė M.K.Čiurlionio kūrinių paroda, skirta menininko 50-osioms gimimo metinėms. Nors paroda truko tik keturias dienas, ją aplankė 1 044 žmonės. Oficialiai galerija buvo atidaryta 1925 m. gruodžio 13 d., savo rinkiniuose ji turėjo beveik 4 500 eksponatų. Naujos patalpos pasirodė per ankštos, paveikslai iškabinti per daug arti vienas kito, o ir kitų eksponatų erdvės stipriai perpildytos. Be to, sparčiai augo naujai įsigijamų eksponatų skaičius ir darbo sąlygos labai greitai tapo sunkios. Vystant tokią aktyvią veiklą buvo būtina statyti naują muziejų, nes reikėjo naujų erdvių.

Pradžia: laikinoji M.K.Čiurlionio galerija dar neužbaigus darbų, 1925 m.

Nauja proga muziejaus statybai atsirado tik 1930-aisiais, paskelbus juos Vytauto Didžiojo metais. Naujai projektuojamas statinys turėjo tapti tautos ir valstybės vienijimo simboliu, o savo išorės stilistika atitikti bendrą tautišką pobūdį. 1930 m. lapkričio 23 d., užbaigiant Vytauto Didžiojo metų iškilmių renginių ciklą, Vienybės aikštėje buvo padėti Vytauto Didžiojo muziejaus (arch. Vladimiras Dubeneckis, Kazimieras Kriščiukaitis, Karolis Reisonas) kertiniai akmenys. 1936 m. statybų darbai buvo baigti ir laikinoji M.K.Čiurlionio galerija perorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Jo rinkinių pagrindą sudarė M.K.Čiurlionio galerijos, Kauno miesto muziejaus ir Valstybės muziejaus eksponatai.

1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, tuoj pat pasikeitė ideologiniai orientyrai. Tų pačių metų rugpjūčio 1 d. švietimo komisaro įsakymu buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas. Sovietų kultūros politika muziejaus veiklą pakreipė netikėta vaga: priėmus Kultūros vertybių apsaugos įstatymą, kurio pagrindu buvo išleistas įsakymas registruoti kultūros paminklus, visi muziejaus darbuotojai buvo įtraukti į meno vertybių surašymo vajų.

Vertybės: laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos ekspozicijų salė, 1927 m

Vėliau užgriuvusi nacių okupacija leido muziejui susigrąžinti sovietų atimtą Vytauto Didžiojo vardą. Muziejus vėl atvėrė duris lankytojams, šiek tiek atgijo parodų organizavimo veikla.

Antroji sovietų okupacijos pradžia muziejų pavertė ideologiniu bastionu. 1944 m. jam buvo suteiktas Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus vardas. Propaganda, kova su buržuaziniu menu ir religija labai greitai nuspalvino ir muziejaus veiklą. Steigėsi Stalino būreliai, muziejininkai privalėjo skaityti paskaitas, išryškinančias sovietinio meno pranašumus prieš supuvusį Vakarų Europos buržuazinį meną. P.Galaunė, kaip politiškai nepatikimas, buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Iš ekspozicijų buvo šalinami sistemai neįtikusių menininkų kūriniai. 1950 m. vykusiame vadinamajame M.K.Čiurlionio teisme buvo svarstomas mūsų genijaus kūrybos likimas. Jis išvadintas dekadentu, formalistu. Tik po ilgų ir skausmingų diskusijų M.K.Čiurlionio kūrybą pavyko apginti.

Istorijos audras atlaikęs muziejus ne tik išliko, bet ir išsaugojo vertingus Lietuvos istorijos eksponatus.

1953 m., mirus Stalinui, atmosfera kiek keitėsi, tačiau visą ilgą sovietų valdžios laiką muziejų žymėjo viena ryški linija: meno propaganda ir masiškumas. 7–9-ajame dešimtmečiais muziejus atidarė naujus filialus bažnyčiose ir vienuolynuose, steigė savo padalinius kituose Lietuvos miestuose. 1963 m. pradėjo veikti M.K.Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose, 1965-aisiais buvusioje Įgulos bažnyčioje atidaryta Skulptūros ir vitražo galerija, 1966 m. įsteigtas A.Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), perduotas Pažaislio vienuolynas. 1969 m. atidaryta nauja moderniai įrengta M.K.Čiurlionio kūrinių galerija (archit. Feliksas Vitas). 1975 m. duris atvėrė pastatyta nauja Paveikslų galerija (arch. Liucija Gedgaudienė, Jonas Navakas Ganauskas), skirta Mykolo Žilinsko kolekcijai, Vakarų Europos rinkiniams ir šiuolaikinio meno parodoms. 1978 m. Rotušės rūsiuose atidarytas Keramikos muziejus, 1983-iaisiais – Velnių muziejus (arch. A.Mažeika). 1989 m. atidaryta moderni galerija, pavadinta Mykolo Žilinsko vardu (arch. Eugenijus Miliūnas, Kęstutis Kisielius, Saulius Juškys).

Iki nepriklausomybės atkūrimo muziejus iš mažos laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos išaugo į didžiulį dailės muziejų. 1990–1992 m. dalį savo filialų muziejus grąžino teisėtiems savininkams, tačiau kūrėsi vis nauji. P.Galaunės šeima padovanojo muziejaus direktoriaus namus (arch. Arnas Funkas), testamentu muziejui atiteko žymaus scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės butas, skulptoriaus Juozo Zikaro namai ir studija. Druskininkuose pastatyta V.K.Jonyno galerija (arch. Algimantas Kančas). 1997 m. muziejui buvo suteiktas nacionalinis statusas, o 2003 m. lankytojus pakvietė atnaujinta M.K.Čiurlionio dailės galerija.

Perspektyva: laikinosios M.K.Čiurlionio galerijos vestibiulis, 1927 m

Prezidentas Valdas Adamkus 2005 m. oficialiai perdavė istorinius Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmus Kaune Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui. Tų pačių metų liepos 5 d. Istorinė Lietuvos Respublikos Prezidentūra Kaune atvėrė duris visuomenei, pakviesdama susipažinti su išsaugotomis šių rūmų ir kitomis Lietuvos valstybingumo relikvijomis.

2006 m. buvo patvirtintas projektas dėl Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pastato rekonstravimo ir priestato statybos. Plėtra buvo būtina, todėl muziejaus kieme buvo pastatytas modernus bibliotekos pastatas. Jame įrengtos muziejaus bibliotekos, archyvų saugyklos, skaitmeninimo centras, sukurta erdvi ir šviesi skaitykla, parodų salė. 2016 m. pabaigoje muziejus po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus susipažinti su tarpukariu atnaujinto pastato interjeru, įrengtu taupiojo modernizmo stiliumi. 2019 m. duris atvėrė nauja ekspozicija "Lietuvos dailė XIV–XIX a.", pristatanti beveik 600 metų senosios dailės raidą, glaustai atspindinti Lietuvos meno ir kultūros tendencijas. 2020 m. vasarą atidaryta ekspozicija "Archaika: lietuvių liaudies menas XVIII–XX a." Čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje įrengta unikali kryždirbystės ekspozicija "Kryžių Lietuva". Muziejaus šimtmečio proga lankytojus pakviesime į dar vieną naują ekspoziciją, kurioje bus pristatomas 1900–1940 m. lietuvių dailės aukso fondas.

Istorijos audras atlaikęs muziejus ne tik išliko, bet ir išsaugojo vertingus Lietuvos istorijos eksponatus. Šiandien muziejus saugo daugiau nei 355 tūkst. kūrinių! Muziejaus ekspozicijų rinkinius sudaro M.K.Čiurlionio kūrybos palikimas, lietuvių liaudies menas, Lietuvos vaizduojamoji ir taikomoji dailė, senovės pasaulio dailė, užsienio šalių vaizduojamoji ir taikomoji dailė, numizmatika, gausus fototekos ir dokumentų archyvas.

** Straipsnyje panaudota medžiaga: Lina Preišegalavičienė "Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932"; Daina Kamarauskienė "Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus 1921–2012 m. Istorinio portreto štrichai".