Dr. Jonas Jurkūnas (1978) – viena išskirtiniausių šiuolaikinės lietuviškos muzikos figūrų. Baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, instrumentinės muzikos žinias gilino Liono nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje. Pasak muzikologės Astos Pakarklytės, J. Jurkūno kūrybos strategija artima postminimalizmui, jis dažnai dirba su paprastomis garsinėmis medžiagomis, pulsuojančiais, veržliais ritmais, nuolat ieško naujų arba pamirštų tembrų. Nevienalytėje ir nuolatines metamorfozes patiriančioje kompozitoriaus kūryboje svarbūs ir humoro elementai bei (ne)ironiškas žvilgsnis į elektroninės muzikos istoriją ar masinio meno industriją.

J. Jurkūno veiklą galima būtų apibūdinti kaip vieną nesibaigiantį tarp akustikos ir elektronikos, hipsteriškos dvasios ir akademiškumo balansuojantį eksperimentą. Kompozitorius laisvai nardo skirtingose muzikos erdvėse: dėsto savo alma mater, kuria klasikinėse koncertų ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose skambančius kūrinius, rašo muziką kino filmams („Emilija iš Laisvės alėjos“, „Pilis“ ir kt.), spektakliams, plėtoja elektroninės muzikos solo projektą „Robotic Folk“, kartkartėmis išbando savo kūrybinę išmonę pop bei foninės muzikos srityse. J. Jurkūno pavardę galima dažnai sutikti tarptautiniuose menininkų kolaboracijos projektuose. Iš panašios Lietuvos ir užsienio menininkus jungiančios iniciatyvos užgimė ir naujoji J. Jurkūno kompozicija „Kovas“, kurios virtuali premjera įvyks gruodžio 19 d. 18 val.

Specialiai Kauno bigbendui (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis) sukurtame kūrinyje, Nepriklausomybę ir Kovo 11-osios įvykius autorius apmąstė ”fragmentuotame sapno audinyje“. „Tokį asmeninės ir kolektyvinės atminties objektą suvokti ir bandyti suprasti galiu tik pasitelkdamas sapno logikos vaizduotę. Juk sapnas, kaip ir atmintis, savotiškai jungia praeitį, dabartį ir ateitį nelinijiniais saitais, mozaikiškai, jame įprasti dalykai nušvinta kitose šviesose“ – mintimis dalijasi kompozitorius J. Jurkūnas.

Kaip tinkamiausią muzikinės raiškos priemonę Nepriklausomybės įvykiams apžvelgti autorius pasirinko akusmatinę „pasakojimo“ techniką (akusmatika – konkrečioji muzika; muzikos kūrinys, sukurtas montuojant garso įrašus): „Kovo“ pagrindą sudaro iki devyniasdešimties minučių ištęsta Andriaus Mamontovo daina „Mono arba stereo“ – būtent tiek, kiek truko Atkuriamojo Seimo Trečiasis Posėdis, vykęs 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Pasak kompozitoriaus, premjeriniame kūrinyje Kauno bigbendas tarsi plaukikų būrys nardys ir lenktyniaus ištęstos dainos laiko upėje. Toje pačioje srovėje aktoriaus Vytauto Anužio balsu prabils ir rašytiniai Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio tekstai – Lietuvos AukščiausiosiosTarybos-Atkuriamojo Seimo Kovo 11-osios posėdžių stenogramos, taip pat G. Macio ir A. Mamontovo dianos „Mono arba stereo“ teksto nuotrupos.

„Visą tai stebės varninių šeimos paukščio – kovo (lot. corvus frugilegus) – įdėmi akis,“ – kompozicijos pavadinimo dviprasmiškumą atskleidžia J. Jurkūnas.

„Kovas“ bus ne tik ausiai, bet ir akiai skirta meninė patirtis: prie muzikinio ir žodinio Nepriklausomybės 30-mečio apmąstymo prisidės ir tarptautinės meninių šviesų ir medijų kūrybinės komandos nariai. Vienas jų – Martin Ersted (Danija) – šviesų menininkas, radijo laidų vedėjas ir įvairių projektų meno vadovas, savo kūryboje tamsą suvokiantis kaip esminį elementą. „Kai mano DNR testas parodė, kad turiu baltiško kraujo, supratau, kodėl jaučiu ypatingą ryšį su Lietuva. Lazerio šviesa šiame projekte sieksiu savitai atkartoti Lietuvos kraštovaizdžio kontūrus ir spalvas, o specialiose alyvos lempose akyla akis galės įžvelgti trisdešimt plaukiojančių kristalų, kurie yra mano kuklus sveikinimas Lietuvai su jos nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiu,“ – paslapties šydą šiek tiek praskleidžia Martin Ersted. Jo režisuoti lazeriai, kaip ir menininkės Aurelijos Maknytės sukurtos vaizdo instaliacijos bei interaktyvaus šiuolaikinio meno atstovo Igno Pavliukevičiaus 3D medijos, leis koncerto klausytojams pasinerti į garso, šviesos ir spalvų vienovę ir atsiverti unikaliam sinesteziniam potyriui.

„Į „Kovą“ įterpiau miško elementą, nes miškas – vieta kur slapstėsi sukilėliai ir partizanai, miškas – lietuvių laimės ir stiprybės simbolis. Kūrinyje skenuoto Lietuvos miško fragmentai virsta skaitmeniniu elementu, persmelkiančiu žiūrovo suvokimo procesus, kaip realybės dekonstrukciją, išryškinant miško prasmę – tai yra svajinga vieta, žmonių ir žemės ryšio erdvė. Taip skaitmeninis miško kraštovaizdis teka pro žiūrovą neleisdamas suvokti nieko tvirto. Kruopščiai sufabrikuotas vaizdas leis suabejoti linijiniu erdvės ir istorijų suvokimu, riba tarp realybės ir atminties. Pandemijai pakeitus planus ir renginiui persikėlus į virtualią erdvę, „Kovas“ virs virtualia patirtimi, kur kiekvienas žiūrovas galės kūrinį patirti interaktyviai 3D erdvėje“, – esmines mintis atkleidžia Ignas Pavliukevičius.

Nepriklausomybės atkūrimo aušroje gimusio Kauno bigbendo žiūrovui atskirai pristatyti jau nebereikia. Ateinančiais metais trisdešimtmetį minėsiantis pirmasis profesionalus Lietuvos džiazo orkestras jau seniai tituluojamas „Kauno pasididžiavimu“ bei „vizitine kortele“, užimantis solidžią poziciją šalies džiazo istorijoje bei stebinantis vienu už kitą originalesniais muzikos projektais.

Projektą globoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Premjerinę 3D akusmatinio projekto „Kovas“ tiesioginę transliaciją žiūrovai galės išvysti šeštadienį, gruodžio 19 d. 18 val. Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ Youtube kanale, facebook paskyroje bei portale kauno.diena.lt!