Ne kiekvienas garsas yra muzika, bet gali būti menas

Apie garso meno tendencijas Lietuvoje ir Europoje, teatro veiksmo reikšmę garso raiškai – menininko diskusija su NKDT teatro meno vadovu Edgaru Kliviu.

– Kokie buvo svarbiausi jūsų kuruotos festivalio „Nerk į (garso) teatrą“ programos atrankos kriterijai? Ką svarbaus mes pamatysime, kodėl (ir kam) verta ateiti?

– Sudarydamas programą galvojau apie platesnę paletę, kurioje atsiskleistų keli mane dominantys specifiniai performatyvumo atspalviai. Sunku žodžiu nupasakoti tą performatyvaus būvio kokybę. Galbūt viena fraze galėčiau pasistengti apibendrinti, kas bendro tarp visų pasirodymų – tai ritualizuotas, metodiškai įgyvendinamas publikos užkalbėjimas. Nesakyčiau, kad mano parinkta programa atspindi kažkokias tendencijas, nes ji neorientuota į aktualumą. Tai tiesiog keli dalykai, kurie man šiuo metu įdomūs. Kam verta ateiti? Galbūt bet kam, kas domisi performatyviai atliekama muzika ir ritualizuotomis garso meno formomis, gal net ir eksperimentinio teatro mėgėjams, nors tokio ten nebus, tačiau teatrališkumo yra ne tik teatre, kaip ir poezijos yra ne tik eilėraščiuose.

D. Stankevičiaus nuotr.

– Kuo apskritai įspūdinga, įdomi šiuolaikinė garso meno scena Europoje, pasaulyje? Kokias naujausias tendencijas ten išskirtumėte? Kokios tendencijos, žanrai, kūrėjai šiuo metu jus domina labiausiai?

– Garso menas – labai platus žanras. Jis tarpsta skirtingų institucijų globojamas. Tai ir eksperimentinės muzikos festivaliai, ir šiuolaikinio meno galerijos, muziejai, teatro erdvės irgi veriasi darbui su garsu kaip pirmine materija. Naujausios tendencijos sunkiai apčiuopiamos, galbūt idealus pavyzdys galėtų būti opera „Saulė ir jūra“ – joje yra labai platus disciplininis spektras. Tai ir teatras, ir opera, ir muzika, ir instaliacija, ir gražus paveiksliukas, ir ambientiškas laiko praleidimas. Manęs nedomina kažkoks vienas ar kitas žanras, domina originalios kombinacijos, kūrybiškas dalykų sudėjimas į vieną visumą.

– Kaip, jūsų nuomone, šiame kontekste atrodo Lietuvos garso meno scena? Ar garso menas Lietuvoje turi publiką, kurios užtektų šiam menui klestėti? Ar šis menas pakankamai komunikuojamas ir edukuojamas, kad būtų plačiau prieinamas ir suprantamas? Festivalyje „Nerk į (garso) teatrą“ bus nemažai edukacinių veiklų. Ko dar reikėtų, kad garso menas pritrauktų daugiau žmonių?

– Lietuvos garso meno scena susipynusi su kitomis scenomis ir tai labai gerai. Ne toks įdomus būtų griežtas nišiškumas, nors tame irgi yra vertingos autentikos. Visi reiškiniai man savotiškai įdomūs ir verti dėmesio, na, o garso menas vis dar sunkiai atskiriamas nuo muzikos. Ta takoskyra tarp garso meno ir muzikos atrodo ir yra tai, apie ką turėtų būti kalbama, nes dažnai net ir kultūros srities profesionalai galerijoje eksponuojamą garso instaliaciją vadina muzika, nors joje skamba garsai, kurie savo prigimtimi ir koncepcija siekia visai kitų tikslų, negu tai daro muzika.

Tikiuosi, edukacijų metu ta takoskyra bus išryškinta, dalyviai supras, kokia trapi ir reliatyvi yra skambančio objekto samprata; ji priklauso ne tik nuo autorinės intencijos, bet ir nuo klausytojo požiūrio. Ar reikia specialiai pritraukti daugiau auditorijos, nežinau. Tegul tai sprendžia komunikacijos ekspertai ir salės vadybininkai. Mano nuomone, įdomus ir „one-on-one“ santykis.

– Tradiciškai galima įsivaizduoti, kad garso menas yra naujųjų medijų menas, kitaip tariant – technologijų raidos padarinys (panašiai kaip fotografija ar vaizdo menas). Savo kūryboje (ir savo kuruotoje festivalio programoje) jūs atskleidžiate platesnį spektrą garso meno įvairovės. Norisi paklausti, kas garso menas yra jums, jei reikėtų nusakyti vienu sakiniu?

– Man garso menas yra tam tikra klausymosi kokybė. Pvz., išjunkite televizoriaus garsą ir vietoj jo įsijunkite radijo imtuvą. Arba įsijunkite du radijo imtuvus vienu metu. Nesvarbu, ar juose tuo metu skamba muzika, ar kalba, – šis kūrybingas, konceptualus klausymasis jau daigina šaknis garso meno dirvoje.

Muzika, kaip meno forma, turi senas tradicijas, o garso meno pradžią siečiau su radijo medijos atsiradimu, kurioje kaip lygiaverčiai susijungia trys klausymosi būdai: redukuotas, kauzalinis ir semantinis. Muzikiniam klausymuisi būdingesnis būtų redukuotas klausymosi būdas – tokio klausymosi metu mes susitelkiame į sonoristines garso savybes – kaip tai skamba, o ne ką tai reiškia arba kas skamba. Garso menas – tai savotiškas išplėstinis klausymasis. Klausymasis išplėstiniame lauke. Mano sudarytos programos metu klausymasis vyks performatyvaus, sceninio lauko kontekste.

– Festivalis „Nerk į (garso) teatrą“ vyksta teatre. Tai tarsi neišvengiamai įpareigoja programoje akcentuoti kūrėjus ir kūrinius, kurie turi teatrališkąjį ar / ir performatyvųjį aspektą. Jūsų kūryboje svarbią vietą užimą būtent garso performansas. Kodėl jums ir kitiems šio ypatingo žanro (meninės medijos) atstovams svarbu garso patirtį papildyti gyvu veiksmu, atliekamu priešais žiūrovą, apibrėžtoje erdvėje? Ką teatrinis / performatyvus veiksmas suteikia garso raiškai (ko negaučiau tiesiog klausydamasis)?

– Performatyvumas – teatrinės erdvės prioritetas. Stebėti, kaip gimsta garsas, kaip sceninio ritualo metu kūnai generuoja tai, kas patiriama žiūrovo, tai yra ypatybė performatyvaus veiksmo vietos ir laiko. Klausytis, žinoma, galima ir atsietai, netgi spektaklio metu galima užsimerkti ir tapti auditorijos dalimi tikrąja to žodžio prasme (beje, žodis „auditorija“ kilęs iš žodžio „klausytis“). Tačiau aš nesureikšminu nė vienos raiškos formos, garsas be performatyvaus, žiūrovui matomo veiksmo irgi įmanomas. Scenoje pristatomo radijo vaidinimo metu gali nieko nevykti, tačiau pati erdvė tampa atlikėju. „Matyti“ yra pakeičiama „patirti“. Žodžiu, visos kombinacijos įmanomos ir įdomios.

– Festivalyje pamatysime jūsų paties naują originalų spektaklį, garso performansą „Trečiasis tūkstantmetis“ pagal Jameso Grahamo Ballardo apsakymą. Spektaklyje naudosite žmogaus balsą kaip raiškos priemonę (esate tai daręs ir ankstesniuose teatriniuose kūriniuose). Ar galėtumėte nusakyti skirtumą tarp aktoriaus balso dramos teatre, atlikėjo, dainuojančio ir atliekančio muzikinį kūrinį, ir balso reikšmės garso mene?

Tai ir teatras, ir opera, ir muzika, ir instaliacija, ir gražus paveiksliukas, ir ambientiškas laiko praleidimas.

– Mano spektaklis – savotiškas išplėstinis skaitymas. Man buvo įdomu sukurti aplinką (environment), aplinkybes (setting), kuriose aktorius galėtų perskaityti visą apsakymą nuo pradžios iki galo, pasitelkdamas savo aktorinio amato priemones. Aš tik padėsiu aktoriui, sukursiu jam akustinį klimatą, kuriame jo skaitymas taptų itin įtaigus. Šiuo atveju spektaklis galbūt panašesnis į radijo medijoje pristatomą skaitymą negu į garso meno instaliaciją ar su teksto interpretacija žaidžiantį dramos kūrinį. Takoskyra tarp aktoriaus balso, dainininko ir balso vaidmens garso mene, manau, nevienareikšmiškai būtų tokia – teatre dominuoja semantinis klausymosi modusas (KĄ), muzikoje redukuotas (sonoristinis, KAIP) modusas, o garso menas, be šių dviejų klausymosi modusų, dar apima ir kauzalinį garso šaltinio medžiagiškumą, fizinį skulptūriškumą (KAS). Žinoma, visi šie trys modusai yra daugiau ar mažiau būdingi kiekvienai iš mūsų aptariamų sričių.

– Spektaklio, pagrįsto mokslinės fantastikos literatūros kūriniu, tema – erdvė. Taigi, jūs pasitelksite garsą kalbėti apie erdvę. Kokia yra erdvės reikšmė garso mene?

– Erdvė mano kūrinyje pristatoma trimis būdais: tai fizinė auditorijos erdvė su scena ir supamuoju salės garsu, tai fonetinė kalbos erdvė su savo suspaustais, daugiasluoksniais perdirbto balso pasirodymais ir vizualiai (vaizdo projekcijos būdu) pateikiama teatro užkulisių erdvė, vadinamieji instituciniai užkaboriai, kurių neatskiriama dalis yra pats veikiantis aktorius. Taigi, tai, apie ką skaito aktorius (apie tariamos erdvės specifiką), susipina su tuo, ką kasdien patiria pats aktorius savo darbe (institucinė specifika), ir tai, ką patiria žiūrovas (auditorijos specifika).

Garso mene erdvė yra viena kertinių sampratų. Muzikoje atrodytų tai kiek mažiau svarbu, tačiau galbūt muzikos keliamos emocijos primena mums apie pirmykščių žmonių patirtus afektus susiduriant su garsu, skambančiu skirtingose erdvėse. Na, o teatras pasitelkia erdvę, kad suburtų žmones į ritualą.