Aplankysite istorines karo metų vietas, pamatysite nuostabius gamtos kampelius ir sužinosite, kokias paslaptis slepia poledynmečiu susiformavę marių šlaitai.

Mintimis su poete

"Žinau, jums marios tik vanduo,

O man jos menasi kaip vaizdas

Soneto ar rondo", – rašė Jonas Aistis.

Nuo poezijos pradėjau ne be reikalo. Pajudėjus ryte į kelionę, pirmoji stotelė – poetės Salomėjos Nėries namas Palemone, kuriame ji praleido ketverius savo gyvenimo metus. Jos atminimui 1962 m. čia įkurtas memorialinis muziejus.

Namas iš tiesų atrodo įspūdingai, tačiau jo grožis netrukdo pastebėti ir kitų detalių –  kad ir S.Nėries sodintų obelų, iki šiol dailiai augančių kieme.

Kiekvienais metais pražystančios obelys tarsi iš naujo prikelia poetę gyvenimui. Dvasinį ryšį dar labiau pajusite už simbolinį mokestį patekę į muziejaus vidų. Ten pamatysite asmeninių poetės daiktų, įvairių išlikusių dokumentų, nuotraukų, literatūrinių eksponatų.

Pabuvę mintimis su S.Nėrimi, neskubėkite atgal prie automobilio, o paeikite toliau neilgu takeliu, apsuptu aukštų didingų medžių. Pavasarį pasiklausysite lakštingalų koncerto, kurių vardu pavadintą slėnį kaipmat prieisite. Šioje vietoje įkurtame mažame amfiteatre nuo 1986 m. Kauno jauniesiems poetams pradėti organizuoti kasmečiai poezijos pavasarėliai "Pirmosios kregždės", šią tradiciją stengiamasi išsaugoti iki šiol.

Šalia amfiteatro pamatysite laiptukus, kylančius aukuro, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į neaprėpiamus Kauno marių plotus, link. Apie patį aukurą jokios informacijos nepateikiama, tačiau pavyko išsiaiškinti, kad tai – kūrybos laisvės simbolis. Jis buvo uždegamas per kiekvieną "Poezijos pavasario" renginį, Palemone vykusį tris dešimtmečius nuo 1965 m.

Piliakalnio legenda

Kita stotelė – legendomis apipintas Vieškūnų piliakalnis. Privažiavę didelę stovėjimo aikštelę, neišsigąskite akligatvio ženklo. Važiuokite juo iki galo, kur automobiliams bus stovėjimo vietos šalia poilsiavietės.

Prie įvažos pasitiko linksmai nusiteikęs šuo, nors ir nenorėjęs iš karto leisti man judėti toliau. Po minutės paaiškėjo, kad tai – ne vienintelė kliūtis. Kol grožėjausi nuostabia Palemono pieva, dangų aptraukė debesys, tad teko kelias minutes pailsėti nuo kelionių, kol praeis liūtis.

Pasibaigus gamtos pokštams ir nušvitus saulei turėjau trumpą galimybę pasigėrėti, kaip nuo karštų saulės spindulių garuojantis poilsiavietės pievos vanduo grakščiai kilo aukštyn. Jei kažkas tuo metu būtų sugrojęs "Žydrąjį Dunojų", šis garavimo procesas būtų priminęs tikrų tikriausią valso šokį.

Už poilsiavietės galima pastebėti informacinį stendą, šalia kurio po žolėmis ir samanomis pasislėpęs stūkso vertingas karo istorijos palikimas – 1913–1914 m. statytos betoninės slėptuvės.

Vieškūnų piliakalnis randamas nesunkiai, tereikia nusileisti keliuku žemyn, kur rodo rodyklė. Iš šalies jis atrodo gražiai, tačiau vasarą užlipę į viršų daug nepamatysite – vaizdą į Kauno marias užstoja žaliuojantys medžiai.

Tiesa, nemanykite, kad tokiu atveju į jį užsiropšti nėra reikalo. Legenda byloja, kad kadaise ant šio piliakalnio nusižudė vietos dvarininko duktė. Nuo to laiko naktimis čia vaidenasi iš griovių išbėgantys staugiantys šunys. Galbūt tas, kurį sutikau prieš įvažą, ir buvo vienas jų. Ką gali žinoti...

Piliakalnis gana aukštas, tad teks šiek tiek pamiklinti kojeles.

Baroko perlas

Nusileidę kitoje piliakalnio pusėje atsidursite prie didelių akmenų nusėtos pakrantės. Pažiūrėję į kairę, išvysite erozijos paveiktą marių krantą, o pažvelgę į dešinę – iš po medžių kyšantį Pažaislio vienuolyną. Būtent jo dabar ir važiuosiu aplankyti.

Pažaislio vienuolyno ansamblis laikomas vienu gražiausių brandžiojo baroko pastatų Šiaurės ir Rytų Europoje, XVII a. vid. suprojektuotas italų architekto Giovanni Battistos Frediani. Už papildomą mokestį galima patekti į vidų (išskyrus pirmadienius ir sekmadienius), kur puikuojasi tokie garsūs eksponatai kaip Gražiosios Meilės Motinos paveikslas, 1661 m. padovanotas popiežiaus Aleksandro VII, ar vienuolyno fundatorių Pacų dovanos. Susipažinę su vienuolyno istorija, galite pasivaikščioti aplinkui esančiais takais palei Kauno marias.

Tolimesnei kelionei gali tekti pabraidyti, todėl rekomenduoju išsitraukti guminius batus.

Istoriniai griuvėsiai

Vaišvydavos blindažas – išskirtinė vieta norintiesiems aplankyti dar vieną karinį Kauno marių palikimą (koordinatės žemėlapyje – 54.85183, 24.03213). Važiuojant Piliuonos gatve, apie jo tikslią buvimo vietą informacijos nebuvo, navigacijos prietaisas iki galutinio taško taip pat nenuvedė. Todėl tik iš antro karto pavyko įsukti į tinkamą trumpą keliuką, kurio gale laukė Kauno marių regioninio parko ženklas. Tolimesnis keliukas, nepažymėtas navigacijos prietaise, ne visiems automobiliams įveikiamas, todėl palikęs savąjį prie ženklo nutariau nerizikuoti ir kelionę tęsti pėsčiomis.

Einant kelių šimtų metrų ilgio keliuku pasiklysti neįmanoma – jus nuolat lydės nurodomieji ženklai Vaišydavos blindažo link. 1911 m. šioje vietoje turėjo būti pastatytas "Pakalniškių fortas". Fortas pradėtas, tačiau kiek buvo suspėta pastatyti iki Pirmojo pasaulinio karo, nėra aišku.

Pats blindažas paslėptas po žemių pylimu. Apgriuvusios betoninės liekanos atskleidžia šios vietos žaizdas – pastatas buvo nuolat sprogdinamas. Tačiau, kaip ir rašo blindažo informacinis stendas, dėl to griuvėsiai dar labiau traukia akį ir padeda pajusti istorinio proceso gyvybingumą.

Sumedėjusi kolekcija

Toliau automobiliu judant Žiegždrių link, dešinėje galima pasigrožėti besikeičiančiais Dubravos arboretumo vaizdais. Tai dendrologinė (sumedėjusių augalų) kolekcija, kurioje kaupiami, saugomi ir eksponuojami vertingi mokslo, pažintiniu ir dekoratyviniu požiūriu dendrofloros augalai. Tiesa, jei norėsite labiau po jį pašmirinėti, derėtų prisiminti, kad kai kurie arboretumo skyriai lankomi tik iš anksto susitarus.

Privažiavęs Šlienavos gyvenvietę nusprendžiau trumpam sustoti prie Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. Dėmesį iš tolo atkreipia labai įdomūs architektūriniai sprendimai ir gražiai sutvarkyta aplinka. Medinė, 1712 m. pastatyta bažnyčia puikiai išsilaikiusi iki šių dienų. Jos tikrai nedera aplenkti.

Ledyno formuoti klodai

Pasiekęs Žiegždrius miško keliuku privažiavau išsišakojimą, vedantį į dvi atodangas: kairėje – Žiegždrių, dešinėje – Kalniškių konglomeratų. Nusprendžiau pirmiau patyrinėti Žiegždrių atodangą.

Keliukas lengvai išvažiuojamas, jokių bėdų nesukėlė net ir dar viena prasidėjusi liūtis. Kaip ir kelionės pradžioje – paniurusį dangų greitai prasklaidė saulės spinduliai, ir nuo 22 m aukščio atodangos atsivėrė neblogas vaizdelis. Kol nepasižiūrėjau į viską iš šono.

Po kojomis – maždaug 15 tūkst. metų istorija. Tai reta Lietuvoje vieta, kurioje atsiskleidžia labai įdomi gamtos raida po paskutinio Lietuvą užklupusio ledynmečio.

Žiegždrių atodangos šlaitą sudaro aštuoni skirtingi žemės sluoksniai, o ties šalia pratekančiu upeliu galima apžiūrėti ir paliesti varvinių molių nuošliaužą, suskaičiuoti jos amžių. Šią atodangą priskirčiau prie tokių, kur vaizdas yra įdomesnis ne nuo jos, o į ją. Viską įdėmiai ištyrinėjęs nuskubėjau Kalniškių konglomeratų atodangos link ieškoti daugiau uolienų.

Uolienų kūriniai

Pastarosios atodangos pavadinimas susijęs su Kalniškių kaimu, kuris šiuo metu yra palaidotas dugne Kauno marių, susikūrusių 1959 m., kai buvo užtvenktas Nemunas. Kauno marių regioninio parko duomenimis, iš viso buvo užlieta 6 350 ha teritorija, paskandinusi kelias dešimtis kaimų ir gyvenviečių. Skamba kaip scenarijus iš filmo, tačiau tai buvo privaloma padaryti dėl nesibaigiančių potvynių Kauno mieste.

Palei 400 m ilgio Kalniškių konglomeratų atodangos šlaitą veda gražus medinis takelis. Einant juo galima iš arti susipažinti su konglomeratu (gamtiniu cementu į vieną uolieną sulipdytas smėlis, žvirgždas ir gargždas). Kai kuriose vietose šios uolienos sukuria tikrus meno kūrinius. Įspūdingais vaizdais galima būtų mėgautis valandų valandas, tačiau, išgirdęs griaustinį, nuskubėjau aplankyti paskutiniosios maršruto vietos.

Kaip Šveicarijoje

Kadagių slėnis – tai įspūdingiausia kelionės vieta. Lygiu asfaltuotu keliuku riedėdami į šią Arlaviškių kaime esančią vietą pravažiuosite nuostabiai atrodančius pušynus, o pro langus atsivers nuostabūs Lietuvos vaizdai.

Kadagių slėnio pavadinimo kilmę nesunku atspėti – jis apaugęs paprastaisiais kadagiais. Jame įkurtas takas, kurio ilgis – 1,3 km. Šiek tiek mažiau nei pusę jo sudaro medinis lentų takelis, nuo kurio atsiveria kvapą gniaužianti marių panorama. Vykstant į slėnį atskirai, rekomenduočiau tai daryti vakare, kai lydint besileidžiančią saulę galima pasigrožėti jos švelniai ruda spalva nudažytais peizažais.

Jeigu po ilgos kelionės dar liks jėgų, galima apeiti ir likusią takelio atkarpą, vedančią per miškingą vietovę, kuri netrukus grąžins jus atgal į pirmąją tako dalį. Tiesa, reikia pridurti, kad ši atkarpa kažkuo išskirtiniu nepasižymi. Tai veikiau paprastas keliukas per mišką, todėl jį praleidę daug neprarasite.

Atsisveikindamas su Kadagių slėniu, atsisveikinu ir su Kauno mariomis. Esu tikras, kad neilgam. Šiose vietose slypi tiek paslapčių, kad per vieną dieną visas pastebėti vargu ar įmanoma užduotis.