Aktualizuota istorija

Atrodo, šiandien mums kaip niekad tampa svarbi istorija. Galbūt išgyvename savotišką renesansą, gal suvokiame, kad kolektyvinių prisiminimų laukas yra kur kas svarbesnis nei vienišas ieškojimas. Kaune vis labiau didžiuojamės modernizmo paveldu, vis aršiau reaguojame į pasisakymus apie iškilius Lietuvos istorijos žmones, labiau rūpinamės griūvančiu Gedimino kalnu ir vis dažniau susimąstome, kas būtume be istorijos. Nenuostabu, kad tokiame kontekste ne tik gyvename praeitimi, bet ir patys mėginame kurti istoriją. Paradoksalu, tačiau kuriame ateities istoriją. Tarsi vaikystėje daugybę kartų žiūrėtame filme "Atgal į ateitį".

Galbūt dėl to tampame šiek tiek labiau nuosaikūs, ieškome dialogo tarp praeities ir dabarties bei šiuolaikinę performatyvią veiklą imame derinti su vietos dvasia. Neaišku, ar tikslingai, ar tiesiog taip susidėliojus situacijai, bet argi būna beprasmių atsitiktinumų?

Būtent dabar Kaune kultūrinės alternatyvos dvasia konstruojama ir puoselėjama ne kur kitur, o "Tautos namuose". Toje vietoje, kuri asocijuojasi su mėgėjiško meno būreliais (ir pagarba jiems už tai), miestiečių atmintyje įrašyti kaip Kauno profsąjungos rūmai, iškilmingai atidaryti Antano Smetonos ir "Birutės" pastatymu, o dabar po savo stogu glaudžiantys tautą. Tokiame vietos dvasios kontekste, pačioje pastogėje, yra įsikūrusi alternatyvi erdvė "Šelteris".

Jauni profesionalai nelaukia, kol alternatyvi profesionalaus meno erdvė atras kūrėjus – jie patys pasiryžta susikurti savąją būtį. Pirmieji žingsniai žengti jau seniai, o dabar, nuo lapkričio 15 d., "Šelteris" žada kirbinti Kauno padangę performatyvių menų festivaliu.

Šioje palankioje užsieniečiams platformoje bus parodyti aštuoni spektakliai, performansai, šokio spektakliai. Jungiami skirtingų idėjų, nuo Karolinos Žernytės įkurto "Pojūčių teatro" ir jau chrestomatiniu šio teatro veidu tapusio kūrinio "Akmuo Vanduo Geluonis" iki naujo darbo "Prieš išvystant šviesą". Paraleliai apie asmeninį užkodavimą per asmens kodų sistemą, kai žmogus tampa tiesiog skaičiuku mūsų šiuolaikinės matricos jūroje, šokio kalba prabils "PADI DAPI Fish" atstovaujanti Oksana Griaznova.

Įsivaizdavau, kad rodydama nuotraukas 50-iai žiūrovų jausiuosi kur kas nepatogiau, negu viešindama jas kur kas didesniam skaičiui draugų feisbuko paskyroje.

Gintarė Minelgaitė dar kartą drebins Kauną savąja "Psycho" interpretacija ir "film noir" motyvais, o B&B merginos atveš "Amerikietišką svajonę". Lizos Baliasnajos kūrinyje "China‘30" išvysime Kiniją, o Pauliaus Prievelio darbas "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" dedikuotas Meksikoje gyvenančiai šokėjai Inesai Herrera Campa.

Dalytis tuo, kas nauja

Šios spalvingos kakofonijos fone, atrodo, daug kas gali atrasti savąją trokštamą kūrybinę terpę, juolab jei pailso nuo draminio teatro (arba tiesiog greta jo) ir trokštų kažko alternatyvaus. Bent šiek tiek praskleisti pastogėje įsikūrusios "Šelterio" erdvės uždangą padėjo P.Prievelis ir L.Baliasnaja, ištrūkę iš pasirengimo festivaliui konvejerio.

"Foreign Friendlly Performance Platform" – visiškai nauja platforma Kauno padangėje, tad kyla natūralus klausimas, kaip šis festivalis atrado kūrėjus arba kaip kūrėjai atrado jį? P.Prievelis neslėpė, kad tai troškimo bendradarbiauti padarinys. Grįžęs iš Bulgarijos, kurioje jo kūrinys "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" sulaukė aktyvaus žiūrovų palaikymo, būtent Kaune ieškojo erdvės, kurioje galėtų jį parodyti.

Panašiai į festivalį atėjo ir L.Baliasnaja. "Buvau pakviesta spontaniškai. Dirbdama ir gyvendama užsienyje, ypač vertinu galimybes pasirodyti kartu su jaunais menininkais, draugais, pasidalyti savo idėjomis. Darbas, kurį pristatysiu festivalyje, – eskizas. Man ši platforma atrodo kaip puiki galimybė pasidalyti su žiūrovais tuo, kas vis dar yra labai nauja, nebaigta, tačiau reikalauja auditorijos dėmesio", – sako kūrėja.

Girdėdama "Foreign Friendlly Performance Platform" pavadinimą L.Baliasnaja sako jaučianti, kaip jis įtraukia, apglėbia daug kūrėjų, menininkų, lietuvių, dirbančių už Lietuvos ribų, kita kalba, suteikdama galimybę pristatyti savo kūrinius būtent čia, Lietuvoje. "Šis atvirumas man atrodo labai svarbus ir itin aktualus Lietuvos (ir ne tik) performanso meno, šiuolaikinio šokio srityse", – pastebėjo menininkė.

Nenuostabu, bet "Tautos namai" priglaudė grįžusią tautos dalį (čia jau šiek tiek šypteliu) ir pakvietė kūrinį atlikti festivalio ribose.

Minia subyra į žvilgsnius

P.Prievelio "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" kūrinio aprašyme teigiama: "Susitikti, nepratarti nė žodžio, nenuleisti akių nuo vienas kito – pagrindiniai elementai, kurie sukelia jausmus tavo kūne, mintyse ir pasąmonėje. Tai tikrais, neišgalvotais išgyvenimais ir patyrimais pagrįstas "stand up" performansas, kuris priverčia žengti žingsnį iš savo komforto zonos į sritį, kuri man, kaip atlikėjui ir kūrėjui, dar nėra ištirta ir išnagrinėta. Tad tai eksperimentas link man naujos pasirodymo rūšies."

Kas šiuose ieškojimuose – komforto zona ir kaip ketinama iš jos išeiti? Kiek čia gali dalyvauti žiūrovas ir kokia jo svarba?

"Komforto zoną įvardyčiau kaip vietą savo gyvenime, kur visi jaučiamės saugiai, kur turime apsauginį šydą ar už jo slepiamės, norėdami tarsi dalį savęs pasilikti sau, su niekuo nesidalyti, – pastebi P.Prievelis. – Man, kaip atlikėjui, ši zona turėtų būti beribė, tačiau esu gana uždaras žmogus ir lipdamas į sceną turiu peržengti savąją saugumo zoną. Iš tikrųjų labai bijau būti stebimas kitų, tačiau vis tiek einu į sceną. Kaskart aplanko tas jausmas, kai dreba visas kūnas, apima jaudulys, kuris priverčia žarnyną verstis aukštyn kojomis, bet būtent šis jausmas ir yra kaskart traukiantis narkotikas. Kūną užlieja adrenalinas, o bėgti nėra kur. Tada ir įvyksta ėjimas už komforto zonos ribų. Scenoje esu aš, plikas visa savo siela. Taip pat šalia yra žiūrovas, kuris mane stebi, galbūt kartu išgyvena, o gal smerkia. Rodausi toks, koks esu, tad sielos nuogumas ir mano paprastumas susitikimą su žiūrovu paverčia itin artimu."

Iš pradžių kūrėjas žiūrovus identifikuojąs kaip minią: "Jie yra priešais mane, o aš esu priešais juos. Jie žiūri į mane, o aš – į juos." Šis begalinės informacijos pasidalijimas nesąs lengvas, tad po kurio laiko kiekvieną stebintįjį jis imąs matyti kaip atskirą vienetą. "Jaučiu kaip vienas keliauja su tavimi į taktą, o kitas galbūt kažkur žvelgia už manęs į scenografiją ir negali atitraukti akių, trečias galbūt nesupranta ir tai priverčia jį / ją jaustis nepatogiai", – įspūdžiais dalijasi P.Prievelis.

Jis neslepia: "Iki pat premjeros Sofijoje vykstančio tarptautinio festivalio "Alter Ego 2017", iki pat paskutinės minutės, nežinojau, kas bus ir kaip bus. Palikau viską ekspromtui, kai jau buvau priešais žiūrovus. Kojos drebėjo. Manau, dar ilgai drebės. Drebės ir šį kartą Kaune."

Kai nebūna feisbuko

L.Baliasnajos kūrinys "China’30", atrodo, visai kitoks, tačiau ir jis – apie patirtus išgyvenimus, tik šįkart Kinijoje. Kuo ypatinga ši kelionė? Ar tiesioginė interakcija su žiūrovais yra šių dviejų kūrinių jungiamoji grandis?

"Mano kelionė į Kinija nėra ypatinga. Būtent šis suvokimas mane pastūmėjo link kūrinio idėjos, – sumanymą dekoduoja L.Baliasnaja. – Ėmiau mąstyt apie užfiksuotų atsiminimų vertę, apie begalę nuotraukų, kurios, kaip ir daugelis kitų, turbūt tik užims vietą mano telefono atmintyje. Atsimenu, kad būdama Kinijoje troškau pasidalyti savo patirtimis, tačiau mano naudojami socialiniai tinklai ten uždrausti. Grįžusi atgal į Europą supratau, kad nuotraukų paprasčiausiai per daug, o ir noro dalytis nebeliko."

Menininkė nusprendė įsivaizduoti kitokią erdvę, kurioje asmeninę medžiagą galėtų paversti vieša, eksponuoti savąją patirtį. "Įsivaizdavau, kad atvirai rodydama nuotraukas iš savo telefono 50-iai žiūrovų jausiuosi kur kas nepatogiau, negu viešindama jas kur kas didesniam skaičiui – 1 256 – draugų feisbuko paskyroje. Šis suvokimas mane nustebino, tiksliau, nuliūdino. Žiūrovai performanso metu tampa įvykio dalyviais", – sako kūrėja.

Šnekinant mūzas

Ir vis dėlto, kur tas slaptasis kūrybos gralis, inspiruojantis atrasti vienokias ar kitokias temas? Ar romantiškai mūzos tupia ant peties ir suokia idėjas į ausį? O gal bukovskiška ir visai neromantiška būtinybė išlieti deginančią vidinę būtį į išorę priverčia atsiverti scenoje?

Rodausi toks, koks esu, tad sielos nuogumas ir mano paprastumas susitikimą su žiūrovu paverčia itin artimu.

"Kas įkvepia kurti? Tai klausimas, kuris kažin ar turi konkretų atsakymą. Kūryba yra ir kasdienybė, ir atsakymų į savo būtį ieškojimas. "Agnes. Pirma dalis. Pirmas veiksmas" – kūrinys, paremtas jausmais ir išgyvenimais, kuriuos patyriau per 20 minučių. Tai emocinė būsena, kurioje su savimi susipažįsti, juk visą gyvenimą pats keitiesi, transformuojiesi, leidi, kad tavo požiūris būtų kitų keičiamas ir t.t. Kitaip tariant, gyveni. Tad pats asmeniškai esu atviras ir įkvėpėjai dažnai kinta, – atsakymo ieškojo P.Prievelis. – Kartais naktį prabundu ir ieškau rašiklio, nes pajuntu įkvėpimą. Tuomet rašau, rašau, piešiu... Atsikeliu – pažiūriu – ir einu gerti kavos, lyg nieko net nebūtų buvę. Nėra lengva nusakyti kas mane įkvepia. Gal dar esu per mažai patyręs? Tiesiog taip atsitinka, kad kažkas įkvepia, ir tuomet jau procesas užverda. O kurti todėl, kad reikia, – ne man."

L.Baliasnajos kūrybos inspiracijos kinta, ilgainiui jos išsigrynina arba atranda formą bendradarbiaujant. "Sunku konkrečiai įvardyti, kas įkvepia, bet dažnai tai yra smalsumas sukurti kitokio pobūdžio patirtį į teatrą atėjusiam žiūrovui, noras iškelti klausimus apie laiką ir erdvę teatro institucijoje", – sakė menininkė.

Tad ambicingomis, jaunoms kūrybinėmis nuotaikomis niūrų lapkričio mėnesį praskaidrins ne kas kitas, o "Tautos namai" ir juose besiglaudžiančio "Šelterio" festivalis. Šiuokart išvažiavusiuosius kviečiantis sugrįžti bent trumpam performansų platformos laikui, o tuo metu ir jiems, ir mums atrasti vieni kitus. Na, o L.Baliasnajos ir P.Prievelio kūrinius "Šelterio" pastogėje nemokamai bus galima išvysti jau lapkričio 17 d. 19 val. Spalvinkime savo kalendorius – pradžia jau čia pat.