Spektaklio premjera: (ne)edukuojantis paauglystės veidrodis

„Aš nežinau, kas esu“ – frazė, nuskambanti iš vieno personažo lūpų jau pačioje spektaklio „Taisykla“ pabaigoje, bet apimanti daugumą mizanscenų. Nacionalinio Kauno dramos teatro repertuarą papildė jaunimo auditorijai skirta režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjera. Produktyviai kuriantis režisierius šiame teatre 2021 m. pastatė spektaklį, skirtą kiek jaunesnei publikai, – „Emilių Emilis“. Abu jie kalba aktualiomis tiksliniam žiūrovui temomis, pasižymi spalvingumu, dinamiškumu, sparčiu veiksmo ritmu ir jo kaita.

Nesenstanti tema

Naujojo spektaklio „Taisykla“ premjera daugiausia buvo komunikuojama per inspiracijos šaltinio – amerikiečių režisieriaus Johno Hugheso filmo „Pusryčių klubas“ (orig. „The Breakfast Club“, 1985 m.) prizmę. Tai pasirodė iš dalies keista, juolab kad spektaklis naudojasi tik šio filmo pasakojimo griaučiais: penki paaugliai, patekę į vieną erdvę, iš kurios negali ištrūkti; ilgainiui nesusikalbėjimus, konfliktus, keičia juos kamuojančių klausimų kėlimas, savianalizė ir diskusijos.

Manyčiau, kad šis filmas (kaip pristatoma, kultinis) yra geriau atpažįstamas vyresniems nei 30-ies, o šiuolaikiniai paaugliai vargu ar yra šio filmo tikslinė auditorija. „Pusryčių klubas“ gal tik pažįstamas iš gifų, naudojamų susirašinėjant socialinėse medijose, bene populiariausias – Briano Johnso personažas (akt. Anthony Michaelas Hallas), o režisieriaus kūryba, jei ir atpažįstama, tai iš niekaip mūsų televizijos programų jau kelis dešimtmečius nepasitraukiančio filmo  „Vienas namuose“ (orig. „Home Alone“ 1990 m.).

Tiesa, nostalgija „Pusryčių klubui“, savo laiku populiariam kino industrijos produktui, būdinga ne vienam jaunosios kartos teatro režisieriui. Paieškos internete veda į įvairius bandymus adaptuoti šį filmą universitetų, jaunimo teatruose.

D. Stankevičiaus nuotr.

A. Gornatkevičiaus ir dramaturgo Domo Raibio scenoje kuriamas pasakojimas – tiksliau, refleksijos paaugliams aktualiais klausimais ir temomis – išties gana įtraukus, atrodo, kėlęs ir aplink sėdinčių moksleivių susidomėjimą, vyresniuosius paskatinęs prisiminti, o turintiems vaikų – pabaksnojimas į galbūt jų pačių vis dar daromas klaidas siekiant (susi)kalbėti su bręstančiomis asmenybėmis.

Spektaklio pavadinimas puikiai atliepia ir niekaip nesikeičiančią daugelio mokyklų vykdomą misiją: ištaisyti, įsprausti mokinį į reikiamų taisyklių rėmus.

Spalvos, garsas, judesys

Spektaklio pavadinimas puikiai atliepia ir niekaip nesikeičiančią daugelio mokyklų vykdomą misiją: ištaisyti, įsprausti mokinį į reikiamų taisyklių rėmus.

 

Vizualinių medijų pasaulyje gyvenančiam jaunesniam žiūrovui čia pasiūloma išties nemažai nuobodžiauti neleidžiančių sprendimų.

Scenografijos ir kostiumų dailininkė Simona Davlidovičiūtė pasirūpino stereotipus atliepiančiais personažų įvaizdžiais, įdomus sprendimas pasakojimo eigoje pasimainyti priklijuojamais lyg etiketėmis drabužėliais, įvaizdžiais, kurie paauglių aplinkoje gali taip staigiai pasikeisti, – pakanka vos vieno veiksmo ir iš dominuojančio gražuoliuko pozicijos gali tapti negatyviai vertinamu moksliuku ar pan.

Vaizdo projekcijas, reikalingas veikėjų paveikslams atskleisti, kūrė Kristijonas Dirsė. Muzikos kompozitorė Marija Paškevičiūtė žiūrovams pateikia skirtingų muzikos stilių, kūrinių koliažą, kurie atpažįstami, reprezentuojantys tam tikrą laikmetį, papildantys personažų charakterį. Išgirstame nuo „Pink Floyd“ „We Don’t Need No Education“ iki šiuo metu socialinius tinklus užvaldžiusio serialo „Wednesday“ garso takelio ar David Guetta & Bebe Rexha „I‘m Good (Blue)“.

Nebe pirmą kartą su A. Gornatkevičiumi dirba choreografė Gintarė Šmigelskytė, kuri pasirūpina, kad personažų įvaizdžiai būtų atskleisti ne tik verbalinėmis, bet ir fizinės raiškos priemonėmis. Šie vizualiniai sprendimai kuria įvairiausių nuorodų prisodrintą atmosferą, kurios elementai (ar bent dalis jų) atpažįstami jaunimo kasdienybėje.

Vaidmenys ir patirtys

Balandžio 7 d. matytame spektaklyje personažus kūrė ir dekonstravo Mantas Bendžius, Saulė Sakalauskaitė-Gotbergė, Marius Karolis Gotbergas, Pijus Narijauskas, Greta Šepliakovaitė.

Viskas prasideda nuo šauksmais ir neviltimi palydimo įvykio – užtrenktų rūsio durų, kurios įkalina jaunuolius ir priverčia kurį laiką būti kartu. Personažai parodomi kaip labai skirtingi, atstovaujantys gana tipiškiems, stereotipiniams įvaizdžiams: gražuoliukas, moksliukas, sportininkė, menininkas ir vandalė. Kiek vėliau personažai iškonstruojami, parodant jų stereotipinių paveikslų netikrumą, beprasmiškumą ir ribotumą.

Aktoriai laviruoja tarp tradicinės vaidybos – personažų kūrimo ir jų dekonstravimo, kalbėjimo apie juos, įtraukiant ir savo patirtis iš mokyklos laikų, taip kuriant artimesnį santykį su žiūrovų auditorija. Vienas esminių, ne kartą akcentuojamų dalykų – skirstymas į tam tikrus įvaizdžius, kylantis iš išorės mokyklos aplinkos, bendraamžių, visuomenės, jiems nepriimtinas ir apribojantis, neleidžiantis būti savimi. Reflektuojamas komplikuotas santykis su juos supančia aplinka, į paviršių iškeliant dažnai skambančias frazes: „žinok savo vietą“, „kai užaugsi, suprasi“, kurios nieko nesprendžia, o tik dar labiau komplikuoja komunikacijos su paaugliais galimybes.

Nemažai vietų skirta ir jaunimo auditorijai ironizuoti: pvz., tuštuma pasižyminčios laidelės inscenizacija, kurioje reikia įvardyti savo dėvimų drabužių įkainius, arba hipertrofuotos reakcijos į įprastas buitines problemėles kaip kad dingstantis elektros apšvietimas.

Kai kurie žaidimai su publika atrodo itin pagavūs, pvz., P. Narijausko faktologinis pasakojimas apie skirtingų rūšių gyvūnų poravimosi ypatumus, kuris sukelia garsiausius publikos juoko pliūpsnius.

D. Stankevičiaus nuotr.

Taigi, spektaklyje einama kaip ir dviem kryptimis: viena vertus, kalbama apie problemas, keliami jaunimui opūs klausimai; kita vertus, atsukamas veidrodis ir į juos pačius, parodant šiai kartai būdingą elgesio specifiką, veiklas, iš kurių savikritiškai (arba ne) pasijuokti gali ir patys.

Tarp eilučių

Daugelis teatro kūrėjų ne kartą kalbėjo apie tai, kad kurti paauglių auditorijai bene sunkiausia, nes ji išranki, linkusi gana greitai daugelį dalykų atmesti. Pokalbiai su jaunimu atskleidžia, kad jiems teatre tikrai nesinori dar vienos pamokos apie tai, kaip reikia gyventi. Tačiau kiekvienas šiam auditorijos segmentui kuriamas spektaklis parodo, kad išties nelengva suprantamai, aktualiai, patraukliai kalbėti apie paauglių gyvenimą ir išvengti edukacinio aspekto.

Šis iššūkis kilo ir „Taisyklos“ kūrėjams. Matyt, tikrai sunku, prabėgus kažkiek metų (nors ir nedaug), rimtai, nesistengiant duoti patarimų, įsilieti į paauglių pasaulį. Net ir čia, šalia gausos kitų aspektų, rasime nors ir netiesioginių, bet pasiūlymų, kaip reaguoti į patyčias, kaip vertinti kitą ar priimti save. M. Bendžius vienoje scenoje sako: „Arba esi tas, kuris prisigalvoja nesąmonių, arba tiki, kas ant tūliko sienos parašyta.“ Kitaip sakant, tokia ne tiesmuka, bet tarp eilučių esanti edukacija (su šypsena).

A. Gornatkevičiaus ir kūrybinės komandos sukurta „Taisykla“ – energingas, atskleidžiantis jaunųjų aktorių įvaldytų kūrybinių priemonių galimybes, spektaklis. „Taisykla“ nesistengia pataisyti jaunimo auditorijos, gal tik parodyti, kas su jais vyksta, ko jo veikėjai ir supanti aplinka negali suprasti, bet apie tai kalbėti, analizuoti būtina, kad tos durys į savo vidinius kambarius, rūsius neužsitrenktų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Spenius

Spenius portretas
Nejuokinkit ! Menininkai atsirado... Apsipila myzalais arba pomidorų padažu ir vaidina pasiklydusi/savęs nerandanti bebrą....

ir taip aišku

ir taip aišku portretas
neauklėtas paauglys yra gyvulys, ir gana dažnai - žvėris.
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių