Kauno valstybiniame muzikiniame teatre kūrybos 20-metį mini viena iškiliausių teatro solisčių – Nomeda Vilkanauskaitė-Kukulskienė. Nepaprastu sopranu užburianti solistė yra ne tik atlikusi daugelį įsimintinų vaidmenų teatre, bet ir dalyvavus daugelyje muzikinių projektų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kūrybinėje biografijoje – ne vieno konkurso ar festivalio laureatės diplomas.

Jubiliejaus proga – pokalbis su N.Vilkanauskaite-Kukulskiene apie dainavimo meną ir darbą teatre.

– Kokios nuotaikos ir mintys jus lydi žvelgiant į nueitą kūrybos 20-mečio kelią?

– Dažnai gyvenimo rutina neleidžia galvoti apie nueitą kelią ir gyventi prisiminimais, bet tam tikromis progomis vartant fotografijų albumus ar žiūrint vaizdo įrašus aplanko malonios mintys, kad šis kūrybinis etapas buvo ir yra labai prasmingas. Pernelyg savo kūrybinės veiklos datų nesureikšminu, nes tai, kas padaryta, vyko savaime, kaip lėmė likimas. Kas buvo skirta, tą dariau. Kartais pagalvoju, kad, datos, susijusios su šeimos emocijomis, yra stipresnės. Pavyzdžiui, niekaip negalima pamiršti emocijų gimus vaikams ir su jų augimu susijusių tam tikrų datų. Bet, žinoma, kūrybos kelyje buvo man svarbių, giliai įsiminusių įvykių ir darbų. Neužmiršiu konkursų, ypač Jazepo Vitolio tarptautinio konkurso Rygos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame laimėjau 1-ąją vietą ir kuris suteikė išskirtinę galimybę atlikti mini partiją Giacommo Puccini operoje "Bohema". Tai man atvėrė kelią į daugelį žinomų projektų Lietuvoje, kuriuose dalyvavau kartu su žymiausiais atlikėjais. Niekad nepamiršiu koncertų JAV, Austrijoje, Italijoje, Danijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir kitur. Mano kūrybinės veiklos procesas labai ramus ir savaiminis – kas buvo pasiūlyta teatro ar kieno kito, tas buvo griebta ir daryta. Vis dėlto dar labai daug ką norėčiau nuveikti.

– Ko gero, kiekvienas žmogus turi susikūręs sau kažkokį idealą ir jo siekia. Ar jūs jį turite? Jei taip, ar jaučiatės jį pasiekusi?

– Aš net negaliu pasakyti, kad jis yra. Idealas – per skambiai pasakyta. Pasiekti jį turbūt neįmanoma. Nors toji siekiamybė yra tarytum gyvenimo variklis. Visuomet siekiau ir siekiu geriausio rezultato, bet pagal savo išgales. Yra tekę kai kurių pasiūlymų ir atsisakyti, nes tikrai žinojau ir jaučiau, kad neatliksiu taip, kaip norėčiau. Nesakyčiau, kad norėjau idealiai padaryti, bet tiesiog tuo metu nemaniau, kad turiu jėgų viską atlikti taip, kad būčiau visiškai patenkinta – juk visada tarkuoju save kažko nepadariusi iki galo. Kad ir ką daryčiau, siekiu būti garbinga pirmiausia pati sau.

– Užaugote Panevėžyje, vėliau studijavote Vilniuje tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, dar vėliau – Konservatorijos Kauno fakultete. Kaip likimas jus atvedė į Kauną?

– Mano muzikinis kelias prasidėjo Panevėžyje, Jono Švedo pedagoginėje mokykloje, kurioje mokiausi chorinio dirigavimo. Studijuojant šią specialybę dainavimo pamokos yra privalomos. Ir jau tada dainavimas mane užkabino. Mano pirmoji dainavimo mokytoja R.Stančikienė įžvelgė manyje dainininkės talentą. Tad įkvėpta šių minčių nusprendžiau stoti į Konservatoriją.

Profesoriaus Zenono Paulausko dėka buvau paskirta mokytis vokalo pas nepaprastai talentingą dėstytoją profesorę Vladą Mikštaitę. Trečiame kurse ištekėjau ir po dvejų metų, gimus pirmam sūnui, persikėlėme gyventi į vyro gimtąjį miestą – Kauną. Tuo metu Kaune jau buvo įsteigtas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos fakultetas, kuriame pabaigiau bakalauro ir magistro studijas (ir tapau pirmąja Muzikos akademijos magistre!) pas profesorės V.Mikštaitės buvusią studentę Sabiną Martinaitytę. Tuometis KVMT vadovas profesorius Gintas Juozas Žilys mane, dar studentę, pakvietė sukurti keletą nedidelių vaidmenų. Pirmasis, kartu ir pagrindinis, mano vaidmuo, buvo Adina Gaetano Donizetti operoje "Meilės eliksyras".