"Kas tai – tapyba, grafika?' – neretai paklausia žiūrovas, iš kiek toliau pamatęs Laimos Dzigaitės paveikslus. Ir tik priėjęs visai arti nustemba: "Taigi čia žolynai!" Šiuo metu L.Dzigaitės paroda "Žolynų grafika" eksponuojama galerijoje "Aukso pjūvis".

Potėpis – kukurūzo lapas

Menininkės paveikslus "žolynų grafika" kadais pavadino dailininkas Vaidotas Žukas ir neatsitiktinai, nes L.Dzigaitė Kauno A.Martinaičio dailės mokykloje mokėsi dailės, ją ypač traukė grafikos subtilybės. Kita vertus, jos iš žolynų sukurti paveikslai nė iš tolo neprimena įprastų "herbariumų" – dailiais, džiovintais žiedais ir lapais išpuoštų atvirukų ar jų stilistika kuriamų paveikslų.

L.Dzigaitės kūryboje žolynai atveria ne tiek savo antrąjį – džiovintą – gyvenimą, kiek subtilų potėpį, liniją, siluetą: menininkė žolynais tapo ir, atrodo, matai net nubėgusius dažus, tačiau priėjus labai arti supranti, kad potėpis – tai kukurūzo ar poro lapas. Grafikos technika, regis, išgauti moterų siluetai, žavintys tikslia judesio pagava – ramunės arba jurgino žiedlapiai. O atrodo, kad išties matai vėjyje jų besidraikančius drabužius, sukneles, vienuolių apsiaustus.

Žolynai menininkės darbuose dažniausiai yra natūraliai patys sudžiūvę su visais papilkėjimais ir juoduliais – tai, kas šiaip jau atrodytų negražu, tačiau paveiksluose būtent tie "negražumai" suteikia daugiausia išraiškos, tapybiškumo. Vis dėlto dėl subtilaus minimalizmo, kažkokios aiškiai juntamos "paveikslo švaros", išties norisi juos vadinti grafika.

Apie gamtą ir Dievą

Gimusi ir užaugusi Ukmergėje, šiuo metu L.Dzigaitė ten gyvena ir kuria. Per gana ilgą kūrybinių ieškojimų laiką menininkė išbandė įvairias dailės technikas, tačiau bene du dešimtmečius ji – "žolynų grafikos" kūrėja. Iš pradžių pastelėmis arba akriliniais dažais dailininkė paruošia spalvinį būsimo paveikslo foną, jame sutelkdama perteikiamą nuotaiką ar būseną, kurioje vėliau gimsta žolynų (neretai papildant piešimu, siuvinėjimu, audinių fragmentais) kompozicija, – užuomina, mintis arba siužetas.

Šiuo metu galerijoje "Aukso pjūvis" eksponuojamoje parodoje L.Dzigaitės paveikslai pasakoja apie gamtą ir jos sakralumą, apie Dievo paliekamus ženklus ir amžinąsias vertybes.
Nuo 1993 m. dailininkė yra surengusi daugiau nei 30 personalinių parodų įvairiose Lietuvos vietovėse, darbus rodė ir užsienyje – Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Menininkė taip pat dalyvauja netradicinės lino dailės simpoziumuose ir parodose, iliustruoja knygas.

Augalų šviesoje

"Išbandžiau grafiką, akvarelę, aliejinę tapybą, batiką, drožybą, bet tik augalai suteikė man tikrą kūrybinį džiaugsmą, kad tai – mano, – kukliai šypsosi L.Dzigaitė. – O mano buvo jau nuo labai seniai: mažytė galėdavau valandų valandas žiūrėti į kokį lauko augalėlį."

Augalai ją visada labiausiai stebino ir džiugino: "Kai pradėjau kurti iš žolynų paveikslus, supratau, kad ir jie randa kelią pas žmones. Jie reikalingi, žmonės džiaugiasi, pritaria, skatina."
Ir išties – parodą aplankiusiųjų veiduose iš pradžių nušvinta džiugi nuostaba, vėliau imamasi paveikslą atidžiai tyrinėti, veidai surimtėja, susikaupia ir galiausiai vėl nušvinta – pakiliai, tarsi kažką atradę ar atpažinę, truputį "sušventėję".

"Neužmiršiu to pirmojo karto, kai pamačiau Marcinkonyse L.Dzigaitės paveikslą, – prisimena dailininkė Albina Žiupsnytė. – Prie stalo, kuris buvo ilgas lapas, sėdėjo Jėzus ir apaštalai: Jėzus didesnis, tamsesnis žiedlapis, o apaštalai – grakštūs, lyg apsigaubę plonytėmis tunikomis obelžiedžiais... Gal ne obelžiedžiais, gal kokios azalijos lapeliais, bet tyri, skaidrūs, tobuli – amžinoji šviesa, pasilikusi augaluose, čia jau įgijo kitą gyvenimą, žmogišką ir metafizinę dimensiją... Buvau apstulbinta, sužavėta, nuskaidrinta. Dabar jau žinojau, kad esama žmogaus, kuris geba pratęsti augalų šviesą, įkurdinti ją, apgyvendinti žmonių pasaulyje, jų buities aplinkoje." Turbūt todėl ir negali atitraukti akių nuo augalų šviesa išsiuvinėto paveikslo.

Kas? L.Dzigaitės kūrinių paroda "Žolynų grafika".
Kur? galerijoje "Aukso pjūvis".
Kada? veikia iki balandžio 4 d.