Archyve – istorijos labirintai

Kauno regioninis valstybės archyvas moksleivius pakvietė atostogas  paįvairinti nežinotais arba primirštais faktais, susijusiais su archyvu, popieriumi, knygų ir dokumentų restauravimu.

Testamentai ir kortelės

Šis archyvas ypatingas tuo, kad jame saugomi dokumentai nuo XIX a. pradžios, kai Kaunas buvo gubernijos centras, iki mūsų dienų. Kai kurių pavienių dokumentų amžius siekia ir XVII a.

Nuotolinė edukacija, aišku, neprilygsta gyvam apsilankymui archyve, tačiau taip galėjo prisijungti ir toliau gyvenantys žmonės.

Archyvo atstovai, nelaukdami dažniausio klausimo, patys prakalbo apie vertingiausius turimus dokumentus. Paties pačiausio išskirti neįmanoma, bet tarp istoriškai vertingiausių neabejotinai – XIX a. sukilimo dokumentai. Čia saugoma ir 100 tūkst. tarpukariu Kaune išduotų Lietuvos Respublikos vidaus pasų kortelių, tarp jų ir išduotos prezidentams Antanui Smetonai, Aleksandrui Stulginskiui, operos dainininkui Kiprui Petrauskui.

Prašydamas išduoti pasą vienas iš tarpukario Lietuvos sportininkų Pranas Vitonis pateikė unikalų dokumentą, kuris archyve išliko iki šių dienų, – savo kaip Amsterdamo olimpinių žaidynių dalyvio kortelę.

Čia saugomas vyskupo Motiejaus Valančiaus testamentas. Surašytas prie liudininkų, lenkiškai, vyskupui gulint mirties patale. Testamentas buvo išverstas į rusų kalbą ir pristatytas patvirtinti į Kauno gubernijos teismą. Didelio turto vyskupas neturėjo. Ką turėjo, paliko labdarai. Beje, paliko jį atskirai nurodydamas tai, ką atiduoti krikščionims ir ką – žydams.

Kvietimas: archyve saugoma miesto ir kauniečių istorija prieinama visiems. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Lietuvių kalbos nepakanka

Archyvo Dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Nijolė Ambraškienė atkreipė dėmesį, kad, norint gilintis, suvokti Kauno miesto istoriją, reikia mokėti ne tik lietuvių, bet ir rusų, lenkų, lotynų, vokiečių kalbas. Daugybė dokumentų yra rašyti ranka, rašysenų yra visokių, kaip ir klaidų.

Popieriaus gamyba neturint tam leidimo grėsė kalėjimu ar net mirtimi.

Vienas įdomesnių dokumentų – raportas apie Tado Blindos nužudymą Telšių apskrityje, kuri tuomet priklausė Kauno gubernijai. Vienoje iš bylų, pristatytai tuometei valdžiai apie 1877 m. įvykius Kauno gubernijoje, nurodoma, kad valstiečiai, kurių galėjo būti apie 300, balandžio 22 d. užpuolė ir pradėjo mušti Luokės valsčiaus valstietį T. Blindą.

Jį apginti bandė ir vietos policininkas, ir stačiatikių šventikas, pasikvietę katalikų kunigą. Sumuštą T. Blindą šiaip ne taip pavyko išplėšti iš minios. Jis buvo nuneštas į kunigo butą, bet nuo sumušimų mirė. „Tokia šlovingo plėšiko T. Blindos gyvenimo pabaiga“, – pridūrė viena archyvo atstovių.

Archyve – daugybė įvairaus spektro dokumentų. Čia apsilankantiems mokiniams būna smalsu palyginti, kokios būdavo, pavyzdžiui, pradinės mokyklos baigimo matematikos užduotys. Bando jas išspręsti.

Ką daryti?

Pristačius lobius, saugomus archyvo saugyklose, restauravimo virtuozės Bronislava Liaučienė ir Ernesta Barkauskė pasidalijo popieriaus išradimo istorija, knygų mylėtojams praversiančiais patarimais ir parodė pavyzdžių, kaip restauruoti padeda žinios ir kruopštumas.

Patirtis: dokumentų restauratorės B. Liaučienė ir E. Barkauskė pažėrė patarimų. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Sunku patikėti, ką gali restauratorių rankos, prisilietusios prie apipelijusio dokumento arba prie puslapio, kurio dalis sutrupėjusi į skiauteles. Beje, pirmasis popieriaus malūnas Lietuvoje pastatytas 1525 m., o pirmasis Kaune – 1577-aisiais. Popieriaus gamyba neturint tam leidimo grėsė kalėjimu ar net mirtimi. „Panašiai kaip šiandien baudžiama už pinigų padirbinėjimą“, – pasakojo specialistės.

Vieni patarimų buvo susiję su tuo, ką daryti sušlapus knygai. Dėti ant radiatoriaus arba pasitelkti į pagalbą plaukų džiovintuvą – ne pati geriausia išeitis. Knygos puslapiai išdžius, bet liks nelygūs.

Patarimas – rankšluostinio popieriaus dėti į kiekvieną knygos puslapį, knygą užversti ir kuo nors ją prispausti. Rankšluotinis popierius sugers perteklinę drėgmę, o lapai išliks tiesūs.

Knygos, dokumentai saugomi laikant ne per sausose ir ne per drėgnose patalpose, toli nuo tiesioginių saulės spindulių. Knygos dedamos viena ant kitos ar laikomos stačiai, bet suspaudžiamos, kad neišsilenktų. Saugomos nuo dulkių. Jokiu būdu nesusegamos sąvaržėlėmis. Nuo jų lieka rūdžių, o šios gadina popierių.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių