Pradėjo nuo vestuvių

„Ar žinote, kas bendro tarp fotografo ir pareigūno? Abiejų reikia klausyti. Priešingu atveju nuotraukos bus ne kokios. Kas būna, kai žmonės neklauso pareigūno, turbūt irgi žinote“, – N.Zavecko įžanga į mudviejų pokalbį leido suprasti, kad ir apie pareigūno darbą, ir apie fotografiją kaunietis galėtų kalbėti daug ir ilgai.

46-erių vyras ilgus metus atidavė antiteroristinių operacijų rinktinei „Aras“, dirbo policijoje, o kai ėmė galvoti apie pareigūno pensiją ir galbūt netgi darbą užsienyje, visai netikėtai į rankas paėmė fotoaparatą.

„Tai buvo pirmas iš policininko algos pirktas aparatas, – N.Zaveckas prisiminė ir pirmąsias vestuves, kurias juo fotografavo prieš dešimt metų. – Kaimynai paprašė. Nelabai norėjau sutikti, nes nepasitikėjau savimi, nelaikiau savęs fotografu, tačiau draugams tiko tai, ką darau. Nereikėjo jokių nuotraukų koregavimų, todėl ir sutikau.“

Fotoaparatą Naurimas prisijaukino labai greitai, o jo blykstė šmėščiojo ir asmeninėse žinomų žmonių šventėse, ir įvairiuose renginiuose. Naurimas įamžino krepšininko Dariaus Songailos vestuvių vakarinę dalį, fotografavo tuometį Lietuvos policijos generalinį komisarą Liną Pernavą, scenos ir sporto žvaigždes. Ne sykį vyras savo nuotraukomis dalijosi ir su spauda. Vis dėlto, kaip sako pats, labiau už viską jį traukė ten, iš kur sklinda benzino kvapas. Į savo asmeninį archyvą suguldęs ne vienas automobilių ar motociklų lenktynes, pastaruosius šešerius metus Naurimas fotografuoja vandens formulę.

„Turiu kelis draugus, kurie tuo užsiima. Keliauju kartu su komanda, padedu vairuoti automobilį, transportuoti laivą, o mainais už tai važinėju po pasaulį ir fotografuoju, – kalbėjo N.Zaveckas, vos prieš kelias dienas grįžęs iš Lenkijos, Augustavo. – Kokias šalis esu aplankęs? Viešėjau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Norvegijoje, Portugalijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje. Važiuoju ten, kur vyksta varžybos.“

Turi savo taktiką

Tuo metu, kai vandens formulės dalyviai aptaria varžybų planą, Naurimas strateguoja savąjį. Fotografuojant tokius renginius, anot kauniečio, labai svarbu ne tik gera, profesionali įranga, bet ir pažinti pačią sporto šaką. Nesvarbu, ar tai būtų žirgų konkūras, plaukimas, motokrosas, ar olimpinė dvikovė. Priešingu atveju fotografas rizikuoja pražiopsoti gražiausias akimirkas.

„Vieną kartą tau reikia žibančių lašų iš po variklio, kitą kartą – efekto, kad tai yra greitas vandens transportas. Jei vyksta kvalifikacija, tuomet smagiau būti prie vieno posūkio, jei varžybos – prie pirmųjų dviejų, kur yra didžiausia tikimybė pagauti tuos kadrus, dėl kurių renkasi žiūrovai. Fotografuoju ir žmones. Vienus todėl, kad reikia, kitus todėl, kad yra gražūs, trečius – nes fotogeniški“, – N.Zaveckas pasakojo, kad taip begaudydamas geriausius kadrus jis nueina ne vieną kilometrą.

Neretai, kai ant prizininkų pakylos lipa saviškių komanda, tenka ir sparčiau pabėgėti, o tada drauge su visais išsimaudyti šlovinguose šampano pursluose.

„Fotoaparatas niekada nebuvo permirkęs šampanu. Nors mygtukas jau kiek stringa. Net nežinau, ar nuo intensyvaus fotografavimo, ar nuo tų purslų“, – juokėsi vyras.

Stipru: dabartinė Naurimo aistra – vandens formulė. N. Zavecko asmeninio archyvo nuotr.

Ruošiasi naujam pirkiniui

Naurimas pasakojo, kad anksčiau per savaitgalį padarydavęs 3–5 tūkst. nuotraukų ir net galėdavęs pasakyti jų eiliškumą. Tokią atmintį, anot pašnekovo, suformavo ankstesniųjų darbų specifika. Pareigūno darbas padeda ir tada, kai fotografuojant reikia likti nepastebimam, bet nieko nepraleisti pro akis.

„Mano atmintis gera, bet trumpalaikė. Visus sunkius dalykus greitai užmirštu, o nuotraukas ištrinu“, – N.Zaveckas pasakojo, kad pastarasis procesas gerokai sutrumpėjo, mat ir nuotraukų per savaitgalius padaro kone perpus mažiau nei anksčiau. Be to, Naurimas stengiasi fotografuoti taip, kad prie nuotraukų reikėtų kuo mažiau dirbti.

„Ne tam perki fotoaparatą, kad paskui sėdėtum, karpytum nuotraukas“, – vyras skaičiavo, kad per dešimt metų turėjęs penkis fotoaparatus. Pirmieji buvo pigesni, paskutiniųjų kaina gerokai solidesnė. Todėl dabartinio fotoaparato, kurį labai dažnai pasiima kartu, vyras niekada nepalieka automobilyje.

„Vairuoju ketvirtą golfą, todėl, manau, vagys imtų ne jį, o fotoaparatą, kompiuterį. Pastarasis taip pat negali būti bet koks, nes nepavežtų visų nuotraukų, – N.Zaveckas prasitarė, kad artimiausiu metu planuoja pirkinį, kuriuo šeima nebus labai patenkinta. – Atrodo, kad reikės naujo fotoaparato, nes, kaip jau minėjau, stringa mygtukas. Kažkada anksčiau esu taisęs, bet nelabai verta to daryti, nes remontuotas daiktas nebeveikia kaip naujas.“

Asmenukėms – ne

Kaip ir dauguma fotografų, Naurimas nemėgsta fotografuotis, todėl asmeniniame albume jo paties atvaizdų ne per daugiausia, o ir tie patys daryti bičiulių. „Būna trumpam atsitraukiu nuo fotoaparato. Grįžęs matau, kad jis padėtas ne taip. Vadinasi, jau ėmė koks nors bičiulis“, – po vieno tokio aparato pasiskolinimo, anot N.Zavecko, pasikeitė ir jo feisbuko profilio nuotrauka.

Paklaustas, kodėl socialiniame tinkle savo pristato ne paties daryta asmenuke, Naurimas nusijuokė. Iš jų jis esą galėtų sudaryti nemenką albumą, nes kiekviename renginyje padaro ne vieną besifotografuojančių žmonių nuotrauką.

Gyvenime yra buvę situacijų, kuriose, kaip suprantu, tik surinkti karmos taškai ir gelbėjo.

„Ką manau apie asmenukes? Jei neturiu nė vienos, turbūt mano atsakymas aiškus. Dabar jums kontraklausimas: ar kada darėtės asmenukę? Jei taip, tai pasakykite, kiek sugaišote, kol pasidarėte sau patinkančią nuotrauką? Spėju, kad nemažai. Todėl manau, kad čia yra paprasčiausias laiko švaistymas. Geriau jau patikėkite tai profesionalams“, – kalbėjo N.Zaveckas.

Paklaustas, kaip dažnai kviesdami į svečius bičiuliai prašo su savimi pasiimti ir fotoaparatą, Naurimas neslėpė, kad tokių prašymų girdi neretai. Dėl to jis nepyksta, todėl mielai sutinka padaryti vieną kitą kadrą. Kiekvienas mygtuko paspaudimas jam – gera praktika, o padaryta nuotrauka – papildomi karmos taškai.

„Tikiu tokiais dalykais. Gyvenime yra buvę situacijų, kuriose, kaip suprantu, tik surinkti karmos taškai ir gelbėjo. Kito paaiškinimo tam neturiu“, – pečiais gūžtelėjo pašnekovas.

Pozicija: N.Zaveckas asmenukių nedaro ir už fotoaparato jaučiasi geriau nei prieš jį. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Fotografuoja ir darbe

Pastaruosius dvejus metus Naurimas dirba Mastaičiuose, Lietuvos policijos mokykloje, Profesinės taktikos skyriuje. Buvęs „Aro“ pareigūnas savo sukaupta patirtimi dalijasi su jaunaisiais kursantais. Beje, darbe vyrui kartais taip pat tenka imtis fotoaparato. Naurimas yra fotografavęs ne vieną šventę, mokymus.

„Jei prieš kurį laiką būtumėte paklausę, ar matau save dirbantį su studentais, būčiau atsakęs ne. Lygiai taip pat, kaip ir būdamas dvylikos negalėjau įsivaizduoti, kad eisiu į policiją, – N.Zaveckas neslėpė, kad dabartinis jo darbas skiriasi nuo ankstesniųjų. Bendraujant su jaunimu reikia nuolatos tobulėti ir rodyti pavyzdį. Stovėti vietoje nevalia, antraip, nebūsi autoritetu.

„Kartais išgirstu klausimą, ar pasikeitė jaunimas? Manau, mes blokuojame savo sąmonę galvodami, kad patys tokie nebuvome. Vis dėlto, apskritai paėmus, visuomenė yra susilpnėjusi. Todėl aš prisimenu seną posakį: geri laikai gimdo silpnus žmones, silpni žmonės padaro blogus laikus, o iš blogų laikų gimsta stiprūs žmonės. Tai taip ir banguojame. Dabar, matyt, tas etapas, kai turėsime stiprėjančias kartas. Klausiate, ar sunku dirbti su jaunimu? Greičiausiai niekas neleis sumeluoti, kad mentalinis darbas, bendravimas su auditorija, paskaitų, lekcijų vedimas per trumpesnį laiką išvargina labiau nei fizinis darbas“, – tokiais momentais, anot N.Zavecko, padeda atitrūkti fotografija ir kelionės. Naurimas mėgsta ir lygumas, ir kalnus. Ne kartą jis leidosi ir į piligrimines keliones.

Prieš atsisveikinant su Naurimu sutarėme, kad kitas mudviejų susitikimas įvyks Mastaičiuose, Lietuvos policijos mokykloje, kur išsamiau pakalbėsime ne apie fotografiją, o apie jo darbą. Vis dėlto paklausiau, ar yra svajonių, susijusių su aistra, jau ne vienus metus neleidžiančia paleisti fotoaparato iš rankų.

„Norėčiau ir toliau fotografuoti. Vis pagalvoju apie Dakaro lenktynes, bet čia turbūt dažno sporto fotografo troškimas“, – pokalbį N.Zaveckas baigė ne svajonėmis, o pažadu savo nuotraukų neiškraipyti įvairiomis programomis ir nedumti žmonėms akių.