– Kur dirbate?

M.G.: Kol kas nedirbu. Ieškantis darbo reikia mokėti vietinę kalbą ir turėti išsilavinimą, darbo praktikos. Esu baigęs finansų akademiją, statybos technikumą, bet neturiu darbo patirties. Laiku nebespėjau jos įgyti, nes nuo 24–25 metų ėmiau rūpintis vaikais, pats mokiausi gyventi.

– Iš ko gyvenate?

M.G.: Butą suteikė ir už jį moka valstybė. Esame ten gavę prieglobstį, mums suteikta teisė nuolat gyventi šioje šalyje. Pateikėme dokumentus Suomijos pilietybei gauti. Per tiek metų, kiek ten gyvename, sūnaus ir dukros nė karto nereikėjo apipirkti mokyklai. Aprengdavau, ant nugaros uždėdavau tuščią kuprinę ir išleisdavau į mokyklą. Visa kita yra valstybės rūpestis. Ir ne tik pabėgėlių vaikais. Taip rūpinamasi visais nepilnamečiais.

Akivaizdūs skirtumai

– Jūs šiuo metu gyvenate Suomijoje. Su jumis išvyko tik keli vaikai. Pasakojate, kad ten jums sudarytos labai puikios sąlygos. Kodėl, nepaisant to, kiti pilnamečiai vaikai liko Lietuvoje?

M.G.: Jie čia jau buvo sukūrę šeimas, išmokę šios šalies kalbą. Kitur būtų reikėję vėl viską pradėti nuo pradžių.

K.G.: Jie irgi buvo įskaudinti dėl tų įvykių, bet jie jauni.

M.G.: Man iš Lietuvos reikėjo bėgti. Buvau priverstas. Bėgau, nes mačiau, kad mane nori vėl pasodinti. Prieš tai buvo daug galimybių išvykti iš Lietuvos, daugybė. Bet visada likdavau.

– Kaip manote, Lietuva pasirengusi priimti pabėgėlius ir juos tinkamai integruoti į visuomenę?

M.G.: Norėdama priimti pabėgėlius, visuomenė visų pirma turi būti tolerantiška.

– Bet pasakojote, kad čia, Lietuvoje, jūs sulaukėte daug pagalbos iš paprastų žmonių, susiradote daug draugų. Čia liko gyventi, o ne pasirinko grįžti į Čečėniją ar išvykti į kitas šalis ir daug jūsų išaugintų vaikų.

Kh.G.: Taip, bet būsto nuomą, medicinos paslaugas ir visa kita mes turėjome apsimokėti patys, be valstybės pagalbos. Jeigu ne labdaros organizacijos ir geri žmonės – būtume prapuolę.

M.G.: Priimti pabėgėlius reikia geros finansinės padėties. Be to, mus lietuviai priėmė tolerantiškai, nes mūsų tautas sieja tragiška istorija, artimas mentalitetas, mokame rusų kalbą. Žmonių iš Sirijos ir kitų tolimų šalių integracija būtų visiškai kitokia.

M.G.: Suomijoje, kur dabar gyvename, sulaukiame daugiau supratimo ir tolerancijos.

K.G.: Pavyzdžiui, ligoninėje manęs iš karto paklausė, ar išpažįstu islamą, ar prašau chalalinių produktų.

M.G.: Pirmas klausimas, kai Lietuvos prašymu buvau areštuotas Suomijoje, buvo, ką aš valgau. Ar aš vegetaras, ar visavalgis, ar norėčiau chalalinio maisto? O už grotų Lietuvoje pusmetį reikėjo siekti vien to, kad ant patiekalo nebūtų pilamas padažas, pagamintas iš kiaulienos produktų. Suomijoje prižiūrėtojas pats pasisiūlė mane rytais pažadinti rytinės maldos, nes neturėjau žadintuvo. Surado koraną rusų kalba, sako, gal  pravers.

K.G.: Lietuvoje per vienuolika mėnesių izoliatoriuje nė karto negavau chalalinio maisto.

Komentaras

Jurgita Spaičienė, advokatė

Gatajevų situacija išties unikali Lietuvos praktikoje, nes yra susipynę trijų valstybių teisiniai santykiai – Lietuvos, Rusijos ir Suomijos: juk sudėtinga įvertinti valstybės veiksmus, kai siekiama nustatyti nuolatinę globą Lietuvos globos institucijoje vaikams, kurie visi yra Rusijos piliečiai, kai jie turi globėjus, oficialiai globėjus, paskirtus ne Lietuvoje (2005 m. ir pakartotinai – 2016 m.), kurie juos užaugino ir išsaugojo tvirtus ryšius, ir kurių globos teises pripažįsta kita ES valstybė, šiuo atveju  Suomija. Tačiau kad ir koks santykis tarp valstybių būtų - visur visuotinai pripažįstama, kad svarbiausi yra pačių vaikų interesai. Ir sudėtinga būtų rasti argumentų, kodėl vaikai, aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškiantys valią gyventi kartu su Gatajevais, neturėtų augti globėjų, turinčių tokią pačią pilietybę ir/ar tautybę, šeimoje. Ir nesinorėtų tikėti, kad principas, jog vaiko teisei augti šeimoje turi būti suteikiamas prioritetas – galėtų šiuo atveju tapti tik tuščia deklaracija dėl kokių nors formalių trukdžių.

Teko matyti Gatajevų ir mergaičių susitikimą teisme (ne tik salėje, bet ir laukiamajame prieš ir po posėdžio). Ir visa tai stebėjau ne teisininko akimis, o tiesiog žmogaus ar mamos... Nemanau, kad tokias emocijas galima suvaidinti ar tuo labiau – išmokti kokį nors tekstą... Visos mergaitės elgėsi labai šiltai, dalijosi įspūdžiais, o Gatajevus vadino tėčiu ir mama. Tačiau drauge buvo galima jausti ir pagarbą. Tokią, kokią vaikai jaučia savo autoritetams. Vaikai labai laukia, kada vėl galės būti visi kartu.