Viena iš nedaugelio

Pirmą kartą Austiną pamačiau gal prieš penkerius metus, kai ant baseino, kurį lankė dukra, sienų pasirodė skelbimai, kviečiantys prisijungti prie sinchroninio plaukimo grupės. Simpatiškas trenerės veidas sufleravo apie jauną amžių, o gana griežtas ir reiklus balso tembras rūbinėje – apie dideles ambicijas ir stiprų charakterį. Kiek vėliau stebėjau jos paruoštų merginų pasirodymus prieš plaukimo varžybas, o šiemet sužinojau, kad Austina yra garsiojo plaukimo trenerio iš Šiaulių Martyno Kasperavičiaus sesuo.

Turbūt pamenate dar praėjusią žiemą plačiai nuskambėjusią istoriją, kai pėstute pas močiutę ėjusį neva tai karantino ir judėjimo ribojimus pažeidusį jauną vyrą policijos pareigūnai ne tik nubaudė, bet dar ir pasišaipė. Tiesa, su Austina susitikome kalbėti ne apie jos brolį, judviejų ryšį, iš akies luptą panašumą ar vienodai stiprią trauką vandeniui, o apie sporto šaką, kuri negali pasigirti ne tik ypatingu populiarumu, bet ir sportininkų, o juo labiau trenerių gausa. Sinchroninio plaukimo sportininkės šiuo metu ruošiamos vos keturiuose Lietuvos miestuose, todėl šios sporto šakos trenerius galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Kauno vaikams ir paaugliams pasisekė – jie turi Austiną.

Į baseiną – paskui brolį

Radusi šiek tiek laisvo laiko trečiadienio popietę 24-ejų dailiojo plaukimo trenerė nusimetė sportinę aprangą ir ištrūko iš baseino. Pirmiausia pro durų plyšį plūstelėjo chloro kvapas, o tada su plačia šypsena pasirodė Austina.

"Paleidau antrokus. Dabar pertrauka, o po jos ir vėl grįšiu atgal", – A.Kasperavičiūtei dirstelėjus į laikrodį supratau, kad laiko pokalbiui turime apie valandą. Todėl nuo baseino nenutolome – ratus sukome parke, kuriame retsykiais galima sutikti plaukimo trenerius arba vaikų treniruočių pabaigos laukiančius tėvus.

Paklausta, kada pirmą kartą įmerkė kojas į vandenį, Austina mintimis persikėlė į ankstyvą vaikystę, kai ją, dar darželinukę, tėvai nuvedė į baseiną. Ji jau bemaž trejus metus lankė jos brolis Martynas, todėl pažintis su plaukimo bendruomene nebuvo tokia bauginanti.

"Kelerius metus abudu lankėme tą pačią grupę, buvo smagu", – anot A.Kasperavičiūtės, viskas pasikeitė su lyg septintaisiais gyvenimo metais, kai dėl tvarkos sporto mokykloje skirtingo amžiaus brolis ir sesė buvo išskirti.

Iki to lankiusi treniruotes pas moterį, Austina negalėjo susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol ją treniruos vyras. Matydami dukros trauką vandeniui, tėvai rado išeitį – žavėjęsi sinchroninio plaukimo pasirodymais, pritraukiančiais prie televizoriaus ekrano, savo jaunėlei jie pasiūlė išmėginti šios sporto šakos treniruotes.

"Tiesa pasakius, aš nežinojau, kas tas sinchroninis plaukimas, todėl, kai nuėjau į pirmąją treniruotę, gerokai nusivyliau. Buvo keista, kad viską čia reikia daryti lėtai. Nesupratau, kam reikia mokytis plaukti kojomis į priekį, daryti kūlversčius", – bėgant laikui Austina suprato, kad negali gyvento be viso to, kas pirmųjų treniruočių metu atrodė neįdomu ir neverta dėmesio.

Sinchronas ir krante

Dar daugiau azarto atsirado, kai, pastebėjusi jaunos sportininkės potencialą ir atkaklumą, trenerė ją perkėlė į stipresnę komandą. Tada prasidėjo didysis sportinis kelias, kuriame būta ir pakilimų, ir pralaimėjimo kartėlio. Natūralu, pirmąjį nusivylimą mergina su komanda patyrė pirmųjų varžybų metu, kai patirties būta mažiau nei noro ir entuziazmo. Antrasis kartas ir gimtųjų sienų energija šiaulietei atnešė bronzą.

"Tada akys pasidarė dar didesnės!" – sėkmingas pasirodymas, anot pašnekovės, vedė į naujas pergales ir tobulėjimą. Komanda ne kartą vyko į Baltarusiją, Rusiją, kur gludino techniką. Neretai į Lietuvą kvietėsi ir šių šalių atstovių. Šiaulietės skynė laurus šalyje, o galiausiai buvo pakviestos į Europos jaunimo čempionatą. Niekam kitam iki tol nebuvo pavykę pasiekti tokio aukšto laiptelio. Sėkmė? Anaiptol. Sunkus darbas, suderinti plaukimo, gimnastikos, šokio elementai vandenyje ir sinchroniškumas ant kranto.

"Žinoma, būdavo, kad po nesėkmingo pasirodymo viena kitą apibardavome, tačiau galiausiai drauge susėdusios viską išsiaiškindavome ir eidavome tolyn. Galiu pasakyti, kad barniai komandoje ne į naudą. Tada vandenyje kiekviena judame atskirai, o ne kaip vienas", – asmeninė patirtis A.Kasperavičiūtei padeda gesinti ir savo auklėtinių nesutarimus, kurie, dirbant komandoje, tiesiog neišvengiami.

Pastangos: kelių minučių pasirodymas reikalauja milžiniško darbo. 

Nelengva pradžia

Dvyliktoje klasėje, kaip ir dauguma abiturientų, Austina atsidūrė pasirinkimo kryžkelėje. Nors turėjo galimybę studijuoti užsienyje, kur ruošiami sinchroninio plaukimo treneriai, ji pasirinko Lietuvos sporto universitetą (LSU) Kaune.

"Sinchroninio plaukimo treneriai jame neruošiami, todėl pasirinkau plaukimo trenerės specializaciją", – toks ėjimas, pasak pašnekovės, buvo apgalvotas.

Mergina žinojo, kad, turėdama išsilavinimą ir minėtą specializaciją, ji galės ruošti naują sinchroninio plaukimo sportininkių kartą. Taip ir įvyko, o likimas ją atvedė į baseiną, kuriame kažkada ji lankėsi kaip viešnia.

"2013 m., prieš Europos jaunimo čempionatą, atvykome į "Girstučio" baseino atidarymą. Pažiūrėjau ir pagalvojau, kaip smagu čia būtų ruošti sinchroninio plaukimo sportininkes", – A.Kasperavičiūtės mintys tąsyk keliavo tiesiai Dievui į ausį.

Iš pradžių Austina baseine pradėjo dirbti gelbėtoja, o po metų – sinchroninio plaukimo trenere. Pradžia nebuvo lengva – susidomėjimas šia sporto šaka nebuvo toks didelis, kokio tikėjosi trenerė.

"Supratau, kad žmonės nepakankamai drąsūs imtis naujų sprendimų. Tada apėmė baimė – kas bus, jei nesusirinks pakankamai norinčiųjų, ir ką darysiu, jei nepatiks toms, kurios pradės lankyti? Pirmieji metai buvo sunkūs, o paskui situacija tik gerėjo. Šiemet merginos susirinko be jokios reklamos. Skambino tėvai ir sakė: trenere, norime savo dukrą leisti į sinchroninį plaukimą", – A.Kasperavičiūtė džiaugėsi bent maža sėkme po ilgos karantino pertraukos, dėl kurios jos sportininkėms teko išbraukti kone dvejus metus kokybiškų treniruočių. – Buvo merginų, kurios po karantino nebegrįžo. Visgi, dažniausiai su sportininkėmis atsisveikinu ne viduryje sezono, o prieš naują sezoną. Tai lemia įvairios priežastys. Kažkas pakeičia gyvenamąją vietą ir nespėja atvažiuoti, kažkas nesusitvarko su krūviu mokykloje."

Užimtumas didelis, todėl svajoju, kad galėčiau gyventi vien tik iš sinchroninio plaukimo.

Plaukus tepa želatina

Kaip ir kitose sporto šakose, sinchroniniame plaukime išlieka stipriausi. Kalbėdama apie tai, Austina turėjo omeny ne tik fizinę, bet ir emocinę stiprybę – užsispyrimą, drąsą ir kitas savybes, stumiančias į priekį.

"Žinoma, svarbu ir tam tikri fiziniai duomenys. Tarkim, sėkmingesnė bus ta sportininkė, kuri yra aukštesnė ir turi ilgesnes kojas. Žinau, kad kitose šalyse ruošiantis pasaulio čempionatams ar olimpinėms žaidynėms sportininkės atrenkamos pagal išvaizdą. Sunku išgauti sinchroniškumą, jei yra per dideli ūgių ir kojų ilgio skirtumai. Buvo situacija, kai vienai itin talentingai sportininkei buvo pasakyta "ne" vien todėl, kad ji buvo per maža – apie 155 cm. Tokių atvejų pasaulyje yra, pas mus dar ne", – netrukus iš A.Kasperavičiūtės lūpų išgirdome dar daugiau įdomybių iš sinchroninio plaukimo užkulisių.

Ar kada nors susimąstėte, kiek laiko sugaišta sportininkės, kol prieš varžybas susuka kuodelį? Pasirodo, ši procedūra gali tęstis iki pusės valandos! Paskaičiuokite, kiek tuomet užtrunka trenerė, jei varžyboms šukuosenas tenka padaryti aštuonioms mažosioms sportininkėms. Ar žinote, kad nepriekaištingoms šukuosenoms padaryti ir joms kuo ilgiau išlaikyti, sportininkės ant plaukų tepa maistinės želatinos?

"Jei naudotume laką, vandenyje jis iškart ištirptų, o šukuosenos išsileistų. Mums reikia, kad jos laikytųsi kuo ilgiau, todėl naudojame želatiną. Ją maišome su nedideliu kiekiu vandens, o gautą masę susipilame į atitinkamas talpyklas, kurias prieš pasirodymą ar varžybas atšildome ir tepame, – A.Kasperavičiūtė pasakojo, kad tolesnis procesas – galvos plovimas po pasirodymo, trunka ne ką trumpiau nei šukuosenos paruošimas. – Reikia, kad iš dušo bėgtų karštas vanduo. Jei temperatūra nepakankama, želatina neišsiplauna. Todėl ne kartą galvas esame kišusios po čiaupais."

Jei bent kartą stebėjote sinchroninio arba dar kitaip vadinamo dailiojo plaukimo varžybas, veikiausiai atkreipėte dėmesį ir į sportininkių makiažą. Piešimas ant veidų vandeniui atspariais dažais – dar vienas darbas, su kuriuo turi susidoroti kiekviena mergina. Beje, pagal makiažą, anot Austinos, galima nuspėti, kokiai šaliai atstovauja sportininkės. Tarkim, rusės mėgsta būti ryškios, o Austrijos atstovės akių vokus perbraukia vos matoma linija.

Laiko savo kostiumėlį

Metusi profesionalų sportą ir pradėjusi studijuosi LSU, Austina dar kurį laiką lindo į vandenį – universitete vykstančių švenčių metu studentė rengė solo pasirodymus. Tą laiką jai mena ne tik nuotraukos, bet ir sportinis kostiumėlis, kurį ji tebelaiko savo spintoje.

"Štai čia, prie kaklo, jis kūno spalvos. Toliau eina juoda, rožinė spalvos ir labai daug "Swarovski" kristalų", – A.Kasperavičiūtė pasakojo, kad anuomet jos trenerei teko gerai paplušėti, kol rado moterį, apsiėmusią siūti sportinius kostiumus. – Siuvančių gimnasčių drabužius yra, o štai sinchroninio plaukimo – ne. Siuvėjos bijojo imtis tokio darbo, nes nežinojo specifikos."

Kostiumai turi gerai priglusti, o papuošimai privalo būti pritvirtinti taip, kad po pirmos akistatos su vandeniu neatšoktų nuo medžiagos. Žinoma, pasitaiko, kad žėrintys akmenukai krinta, tačiau sportininkės jų nepuola rinkti nuo baseino dugno.

Reliktas: kostiumėlį, su kuriuo dalyvavo Europos jaunimo čempionate, Austina (dešinėje) saugo iki šiol. Asmeninio archyvo nuotr.

"Kostiumų būna labai įvairių. Tarkim, kažkada Lenkijos atstovės pasirodė "Madagaskaro" tema, todėl ir jų kostiumai atspindėjo filmo veikėjus", – paklausta, ar daug kainuoja tokie drabužiai, A.Kasperavičiūtė tikslios sumos neįvardijo, tik pastebėjo, kad jie kainuoja panašiai tiek, kiek varžybų plaukimo kostiumas.

Todėl, bent jau kol kas, Austinos mergaitės plaukia su paprastesne apranga – ryškiai rožiniais plaukimo kostiumėliais, kuriuos siuvėja išsiuvinėjo įvairiais ornamentais. Vaizdas geras, o ir išlaidos, anot dailiojo plaukimo trenerės, kur kas mažesnės.

Dirba pašėlusiu tempu

Juolab kad dabar reikia koncentruotis ne į aprangą, o į pasirengimą. Jei pandemija ir vėl nepakiš kojos, gruodį Šiauliuose turėtų įvykti atviras Lietuvos čempionatas, todėl dabar Austina su savo merginomis dirba visu pajėgumu, nes, norint parengti 3 min. pasirodymą vandenyje, reikia plušėti ne vieną mėnesį.

"Atėję rugsėjo pradžioje, mėnesio pabaigoje plaukikai jau gali dalyvauti varžybose. Tuo metu sinchroninio plaukimo atstovės privalo ne tik išmokti judesius, bet ir sinchroniškai juos atlikti, todėl mums reikia daugiau laiko", – A.Kasperavičiūtė neslėpė, kad pastarojo stygių ji pati jaučianti bene labiausiai.

Trenerė dirba su dviem dailiojo plaukimo grupėmis, papildomai veda grupinius užsiėmimus ir moko projekto "Mokėk plaukti ir saugiai elgtis vandenyje" dalyvius, antrų klasių moksleivius plaukti.

"Užimtumas yra didelis, todėl svajoju, kad galėčiau gyventi vien tik iš sinchroninio plaukimo. Dabar gaunasi kiek kitaip. Šiandien jau turėjau kelis užsiėmimus su antrokais, dabar eisiu dirbti su plaukikais, o vakare 19 val. susitiksiu su savo merginomis. Taip, tokiu metu esu labiausiai pavargusi, bet pati laimingiausia", – spindinčios trenerės akys išdavė, kiek daug džiaugsmo jai teikia galimybė save realizuoti mėgstamoje veikloje ir dalytis sukauptomis žiniomis su jaunosiomis sportininkėmis.

Devyndarbė: A.Kasperavičiūtė moko ne tik sinchroninio plaukimo. 

Apie Olimpiadą nesvajoja

Norinčiuosius, bet dvejojančius išbandyti sinchroninį plaukimą, Austina drąsino žengti žingsnį ir išeiti iš komforto zonos. Baigiantis vasarai, tai ji padarė ir pati. Sulaukusi netikėto siūlymo komentuoti Tokijo olimpinėse žaidynėse besirungiančias dailiojo plaukimo atstoves, trenerė iš Kauno ilgai svarstė. Viena – mokyti sinchroninio plaukimo ir visai kas kita vertinti tuos, kurie rungiasi olimpiniame baseine.

"Galiausiai sutikau. Pagalvojau, o kodėl gi ne? Ne tiek jau daug Lietuvoje yra tų, kurie išmano apie sinchroninį plaukimą daugiau nei aš", – nors ir jautė jaudulį, Austina prieš kameras stengėsi kalbėti eiliniam žmogui suprantama kalba.

Kaip pavyko? Namiškių, draugų ir kolegų vertinimu – puikiai! Tiesa, apie sporto žinių diktorės karjerą Austina tikrai negalvoja. Jos svajonės sukasi baseine ir aplink jį.

"Esu realistė, žinau, kiek reikia darbo, todėl apie olimpines žaidynes negalvoju. Tačiau papulti į Europos čempionatą būtų gerai", – dailiojo plaukimo trenerė tikino, kad svarbiausia turėti tikslą ir jo siekti.