Daugelio apklausų rezultatai rodo, kad nemažai žmonių politiką laiko nešvariu dalyku, tačiau nieko tobulesnio už ją pasaulis nėra sugalvojęs. Juo labiau ta pasaulio dalis, kuri laiko save demokratiška.

Apie politiką ir politikus, savivaldą, galimybę pateisinti žmonių lūkesčius ar išgirsti iš rinkėjų lūpų „ai, visi jie vienodi, žiūri tik savo naudos“, „Kauno diena“ pamėgino atvirai pasikalbėti su Arvydu Garbaravičiumi, žmogumi, kuris ne vieną kadenciją, keliolika metų, vadinamas Kauno miesto savivaldybės politiku.

– Šią besibaigiančią kadenciją, būdamas valdančiosios koalicijos nariu, pagarsėjote kaip vienas aršiausių jos ir Kauno mero kritikų. Kodėl?

– Reikėtų skirti bendravimą su žmogumi ir darbo santykius. Galiu išduoti, kad Andrių Kupčinską pažįstu nuo vystyklų. Čia – ne pajuokavimas, o realybė. Mano mama Kauno klinikose buvo vaikų gydytoja, o Andrius – vienas tų vaikų, kurių sveikata ji rūpinosi. Gyvenome prie klinikų, dažnai užbėgdavau pas mamą į darbą, tai, galiu sakyti, kad turėjau progų susipažinti ir su Andriumi. Žinoma, buvo ilgas laikotarpis, kai nemačiau ir nerūpėjo, kaip sekasi vienam ar kitam mamos globotam vaikeliui. Po to susitikome savivaldybėje. Kai buvau Kauno meras, Andrius tapo mero patarėju. Kai nuomonės daugeliu klausimų kardinaliai išsiskyrė, to patarėjo atsisakiau.

Maniau, reikia jaunam žmogui padėti, juk gyvenimiškos patirties neturi. Kalbu ne apie darbą savivaldybėje, bet apie atsakingą darbą už jos ribų. Žmogiško priešiškumo tikrai nėra. Dirbant miestui, manau, asmeniniai santykiai nesvarbūs. Galbūt kažkam atrodo kitaip? Kodėl kritikuoju? Dėl sprendimų, nes matau per daug dviprasmybių. Pavyzdys – situacija, dėl kurios buvo sudaryta taikos sutartis su „Kamesta“, nors savivaldybė turėjo galimybių laimėti teisme ginčą su šia bendrove be didelių nuostolių. Jei ne ta „taika“, būtume mokėję 40 mln. litų mažiau.

Arba „Britanikos“ atvejis, kai sovietmečiu iškilęs, bet nebaigtas statyti viešbutis – Kauno savivaldybės nuosavybė – perėjo į privačias rankas. Pastatas buvo 20 mln. litų vertės. Tolo, nutolo kažkam į glėbį ir, atrodo, visai be pinigų, už dyką. Nežinia, kas dabar statinio savininkas, bet viešbučio griaučiai riogso pačiame miesto centre. Nebūtų apmaudu, jei net kas būtų pavogęs tą griuveną, bet pastatęs, įrengęs iki galo, tuomet – tiek jau to. Svarbu rezultatas. Tuoj trisdešimtmetį minėsime, kai to rezultato nėra.

– Buvote pirmasis Kauno meras, savo poste išsilaikęs visą ketverių metų kadenciją. 2004-aisiais viename interviu žurnalistai jus pavadino meru, „neabejotinai prisidėjusiu prie to, kad į Kauną sugrįžtų politinis stabilumas“. Koks dabar tas stabilumas: realus ar tik deklaruojamas?

– Grįšiu į tuos laikus, kai atėjome į rinkimus nelabai gausiu būriu, laimėjome taryboje vos keletą mandatų. Kai nėra didelės politinių jėgų persvaros, reikia derinti pozicijas, tartis, ir niekam nėra gerų sąlygų dominuoti. Tikrai tarėmės, nesistengėme į visus postus susodinti savo žmonių. Ir konservatoriai turėjo atsakingų pareigų bei darbo. Manyčiau, viena monopolinės valdžios blogybių – atvertas kelias padlaižiavimui. Ir dar blogiau – informacijos slėpimui nuo kitų politikų. Daug kas savivaldybėje dabar perkelta į administracijos padalinius – taryba nežino, kas iš tikrųjų vyksta miesto valdžioje ar savivaldybės įmonėse.

Galima sakyti, kad korupcijos Kaune nėra, bet svarbu, ar žmonės tuo tiki. Kai sprendimus priima paklusnios daugumos balsais, tarsi pridengia visas problemas. Bet matome: mūsų miestas po truputį ir vis sparčiau gęsta. Daugėja tuščių butų, mažėja gyventojų. Paradoksas netgi tai, kad buvo galima taikos metu, nenusižengiant įstatymui, susprogdinti tiltą, neturint pinigų naujojo statybai, ir palikti tūkstančius žmonių be normalaus susisiekimo. Tai įmanoma tik Kaune.

– Negi nesigailite, kad daugiau nei prieš metus perėjęs iš Liberalų ir centro sąjungos į Lietuvos socialdemokratų partiją netekote galimybės kandidatuoti pirmą kartą šalyje rengiamuose tiesioginiuose mero rinkimuose?

– Neteisinga sakyti, kad perėjau. Realiai partija, kurioje iki tol buvau, numirė. Dalis jos narių dabar ne tik susijusi su Artūro Zuoko judėjimu, bet ir iš Vytauto Šustausko perėmė pavadinimą savo partijai. Mano aplinkai tas pavadinimas nebūtų priimtinas ir aš likčiau nesuprastas, jei toje partijoje būčiau. O norint būti meru, reikia palaikymo, reikia komandos. Išjudindamas Kauną, turi priimti radikalius sprendimus. Partija turi būti stipri ir tu joje turi pakankamai tvirtai jaustis. Politikoje nesu naujokas, bet Lietuvos socialdemokratų partijoje kol kas dar žalias. Ir pagal reglamentą negaliu balotiruotis. Bet aš visada tai žinojau.

– Ar galėtumėte patvirtinti, kad nemažai politikų tik vaizduoja socialiai susijaudinusius, bet iš tikrųjų į politiką atėjo vien dėl savanaudiškų tikslų?

– Į visa tai reikėtų žiūrėti kaip į nebylų kiną – atmesti žodžius ir palikti darbus. Išmetus iš konteksto žodžius apie meilę miestui, tėvynei ir išgyvenimus dėl žmonių, retai kada darbai pasimato. Taip, savanaudžių čia daug. Beveik vos ne visi įdarbino savivaldybėje ar jos įmonėse, įstaigose šeimos narius, gimines, kaimynus ar draugų vaikus. Todėl taryba tapusi akla ir kurčia. Ir pataikūniška. O kur dar tas „nesavanaudiškumas“, kuris vis dar neleidžia depolitizuoti savivaldybės įmonių valdymo?

– Buvote vienas pirmųjų klestinčių Kauno verslininkų, ar lygiai taip pat sėkmingai jums sekėsi būti meru, savivaldos politiku ir kas labiausiai jums brangintina iš nuveiktų darbų, įgyvendintų siekių?

– M.K.Čiurlionio tiltas, Europos pr., Marvelės g. rekonstrukcija, Prisikėlimo bažnyčios atstatymas, Kauno miesto simfoninio orkestro įsteigimas, sporto arenos statybos parengimas (žemė, detalieji planai, projektas) – visa tai konkretūs objektai, kurie matomi ir puikiai tarnauja visiems kauniečiams. Kai kurie jų netgi labiau reprezentuoja mūsų miestą. Tai buvo neeiliniai įvykiai, nesvarbu, ar projektus kažkas pradėjo dar iki mūsų, o mums liko pabaigti. Tačiau gera žinant, kad tai įvyko tuomet, kai buvau Kauno miesto meras. Manau, visai tuometei savivaldybės tarybai buvo garbė įamžinti savo veiklą gražiais, įsimintinais ir miestą papuošusiais darbais.

– Dėkoju už pokalbį.

Politinė reklama apmokėta iš LSDP Kauno m. skyriaus politinės kampanijos sąskaitos. Užs. Nr. 1339686