Sekmadienio rytą Kaune lankėsi ypatingas svečias - vienintelis gyvas legendinio diplomato, Japonijos vicekonsulo Lietuvoje Chiune Sugiharos sūnus Nobuki.

Belgijoje gyvenantis ir deimantų verslu užsiimantis 63 metų japonas čia užsuko apsilankyti namuose Vaižganto g., kuriuose tėvai su trimis jo broliais gyveno apie metus, o vieno jų čia ir susilaukta. Pats Nobuki gimė praėjus daugiau kaip dešimtmečiui.

Jo tėvai su mamos Jukikos seserimi į Kauną atvyko 1939 m. ir čia įsteigė Japonijos konsulatą. Diplomatas užsitarnavęs pasaulinę pagarbą, nes kartu su žmona nuo Holokausto išgelbėjo apie 6 tūkst. Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų, nes jiems išdavė tranzitines, vadinamąsias „gyvenimo vizas“ į Japoniją, oficialiai tam neturėdamas Japonijos vyriausybės pritarimo.

Į Lietuvą N.Sugihara pakviestas dalyvauti Vilniuje vykstančiame festivalyje „nowJapan“, skirtame japonų muzikai ir tūkstantmetėms kultūros tradicijoms atminti, tačiau panoro užsukti ir į Kauną. 

Vaikštinėdamas po buvusius tėvų namus, kuriuose dabar veikia Ch.Sugiharos muziejus ir VDU Japonistikos centras, N.Sugihara daug žvalgėsi pro langus. Ypač ilgai stovėjo prie vieno, iš kurio atsiveria vaizdas nuo šlaito į Kauno panoramą.

"Tokį vaizdą matydavo ir mano tėvai. Žiūrėdamas galvojau, kokios mintys tuo metu buvo jų galvose",  - rinkdamas žodžius sakė N.Sugihara. Buvo galima pastebėti, jog stengėsi tramdyti kai kuriais momentais atsiradusį jaudulį.

Namą vicekonsulas išsinuomojo iš buvusio švietimo ministro prof. Juozo Tonkūno. Kadaise buvusius šio namo vartelius daugelis žydų vadino „Vilties vartais“. 1940 m. rugpjūčio 2 d. Lietuvoje visos užsienio pasiuntinybės buvo uždarytos, tačiau į Kauno „Metropolio“ restoraną išsikėlęs Japonijos konsulatas ir toliau išdavinėjo vizas. Net prieš pat išvykstnt iš Lietuvos, Kauno stotyje prie traukinio platformos buvo pastatytas stalelis, prie kurio Ch.Sugihara dar spėjo išduoti kelias dešimtis vizų. 1985 metais jam suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio titulas. 

Žymus tapo ne tik Ch.Sugihara, bet jo sūnus. N.Sugihara, lankydamasis Kaune, sulaukė didžiulio savo tautiečių dėmesio. Jie vienas po kito stojo fotografuotis šalia muziejuje sutikto diplomato sūnaus. Šis kantriai pozavo su visais norinčiaisiais. Vieniems pakako bendros nuotraukos, kiti dar spaudė jam ranką ir dėkojo už tokią galimybę.

Apie tėvo žygdarbį N.Sugihara sakė sužinojęs tik būdamas 14 m. Tėvas apie praeitį mažai kalbėdavęs. Apie išskirtinius tėvo nuopelnus jis sužinojo... iš žiniasklaidos.

"Vienas Izraelio diplomatas, buvęs pabėgėlis, kuriam tėvas padėjo, bandė jo ieškoti. Apie tai parašė laikraštis. Taip ir sužinojau", - pasakojo garbus svečias. Jis bandė tėvo klausinėti detaliau apie to meto įvykius, tačiau Ch.Sugihara, anot sūnaus, sakęs, kad nėra daug ko pasakoti: jis tiesiog išduodavęs vizas. Vis dėlto tas straipsnis pažadinęs daug atsiminimų. Ch.Sugiharos žmona Jukiko ėmė rašyti knygą, kurią vėliau išleido.

Kartu su N.Sugihara į Kauną atvyko ir jo žmona Esin bei viena dukrų Alessa. "Jis iki 1986 m. nežinojo, kiek žmonių, kuriems buvo išdavęs vizas, pavyko išsigelbėti", - kalbėdama apie uošvį pridūrė E.Sugihara.

N.Sugihara tėvą apibūdino kaip labai šiltą ir darbščią asmenybę. Jis labai daug dirbo iki pat senatvės.

Svečiui Kaune paliko didelį įspūdį sukauptas didelis japoniškos kultūros archyvas, tačiau jis sakė besitikįs, kad atsiras didesnių galimybių su šia medžiaga susipažinti visuomenei. 

Be tėvų namų jis dar pageidavo apsilankyti IX forte, kur yra žuvę daug žydų.