Japonę sužavėjo ir Maironis: tai didelis projektas

Iš lietuvių į japonų kalbą išvertusi keturias knygas, Aya Kimura „Kauno dienai“ prasitarė, kad kaupiasi Maironiui, kurio eilėmis Tekančios Saulės šalies žmonėms ketina pasakoti apie Lietuvą.

Pasišovė išmokti kalbą

Su A.Kimura susitikome Kaune, išskirtinių lino ir meno kūrinių salone „Jaukūs namai“, kur viešnia iš Japonijos ruošėsi susitikimui su būreliu kauniečių, norinčių artimiau pažinti ją ir jos knygas. Kol dar neįsitaisė ant minkštasuolio, pakviečiau ją į lauką padaryti kelių nuotraukų – tamsūs jaunos moters plaukai ir žalsvų atspalvių drabužiai puikiai derėjo prie raudonų plytų sienos.

„Pozuoti fotografui nelengva. Manau, bendrauti bus paprasčiau“, – viešnios lūpose išgirdusi lietuvių kalbą, akimirkai nuščiuvau.

Ne sykį susidūrusi su keletą metų Lietuvoje gyvenančiais kitataučiais, nesugebančiais rišliai suregzti sakinio, negalėjau patikėti, kad vos kelis kartus Lietuvoje viešėjusi japonė gana sklandžiai savo mintis dėsto lietuviškais žodžiais.

„Bandžiau mokytis prancūzų, rusų, bet, matyt, pristigo motyvacijos. Kai imiesi naujos kalbos, reikia galvoti: ryte aš vėl pabandysiu! Su prancūzų ir rusų kalbomis to nepavyko padaryti, o štai lietuvių kalbos man norėjosi vis daugiau ir daugiau“, – 2016-uosius, kai pasišovė išmokti skambią, nedidelės šalies kalbą, prisiminė A.Kimura.

Atvira: Aya džiaugiasi pažinusi Lietuvą, tačiau gyventi čia ji nenorėtų. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Norą pažinti Lietuvą ir jos kultūrą dar labiau sustiprino tuometės magistrantės laimėta vasaros kursų stipendija ir kursai Lietuvos edukologijos universitete. Po metų – 2017-aisiais, Aya lietuvių kalbą studijavo jau visą semestrą. 2018 m. ji ir vėl atvyko į Lietuvą.

„Dabar galvoju, kad lietuvių kalba nėra labai sudėtinga, vis dėlto pradžia nebuvo lengva. Jūs turite linksnius, todėl vis galvodavau, kur kilmininkas, o kur galininkas, – A.Kimura džiaugėsi, kad geriau pažinti kalbą jai padėjo lietuviai ir aplinka. – Kur tik ėjau, stengiausi kalbėti lietuviškai. Kai kuriems buvo keista, kai praėję bendrauti su manimi anglų kalba išgirsdavo lietuvišką atsakymą.“

Tyrinėja šalies muziejus

Tie, kam bent šiek tiek teko bendrauti su Tekančios Saulės šalies žmonėmis, žino, kad jie savo laiką planuoja minučių tikslumu ir, priešingai, nei lietuviai, daugiau daro, nei kalba Todėl besimokydama Lietuvoje Aya laisvu laiku stengėsi kuo artimiau pažinti šalį. Konkrečiai – muziejus. Pastarųjų objektų skaitmeninimas yra jos – dabar jau kultūros politikos mokslų daktarės – tyrinėjimų sritis.

Prieš penkerius metus Aya paruošė anketą apie muziejų skaitmeninimą ir išsiuntinėjo ją Lietuvos valstybiniams muziejams. Suabejojusi, ar visi laiškai pasieks adresatus, japonė nutarė kiekvienam gavėjui paskambinti.

„Tuomet dar laisvai lietuviškai nekalbėjau, todėl pasiruošiau kelis standartinius sakinius, kaip: „Laba diena, mano vardas Aya, esu iš Japonijos. Atsiunčiau jums anketą, jei nesunku, prašau atsakyti“, – už savo drąsą A.Kimura sulaukė atlygio – į japonės pašto dėžutę įkrito atsakymai iš daugumos muziejų. Jos parengtas straipsnis apie muziejų fondų skaitmeninimą buvo paskelbtas moksliniame Čekijos žurnale. Negana to, vienos viešnagės metu Aya per kelias savaites pakalbino 29 muziejininkus ir parengė su jais išsamų interviu.

Beje, vos prieš kelias dienas Lietuvos muziejų fondų skaitmeninimą tirianti A.Kimura lankėsi Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur domėjosi didžiausiu Lietuvoje suskaitmeninto kultūros paveldo portalu Epaveldas.lt, jame saugomomis ir vartotojams atveriamomis suskaitmenintų dokumentų kolekcijomis, atnaujinto portalo galimybėmis ir ateities perspektyvomis.

„Lietuvos muziejai yra labai įdomūs. Japonijoje jie kitokie. Sakyčiau, labiau primena prekybos centrus, kuriuose kabinamos atvežtinės parodos. Žmonės eina, žiūri – ir viskas. Lietuvos muziejuose yra daug ir didelių nuolatinių ekspozicijų. Tai labai vertinga ir įdomu, – kalbėjo A.Kimura, mudviejų susitikimo dieną Lietuvoje skaičiuojanti jau bemaž savaitę ir kelis aplankytus muziejus. – Buvau Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje, Maironio lietuvių literatūros, Sporto muziejuose. Vilniuje lankiausi MO, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuose. Man tai neįkainojama patirtis.“

Kaip aš sakau, Maironis – tai didelis projektas.

Išvertė keturias knygas

Aplankiusi ne vieną Lietuvos muziejų, Aya trokšta dalyvauti Vilniaus „Knygų mugėje“. Tik dar nenusprendė, ar kaip lankytoja, ar kaip dalyvė. Pastarajam amplua ji turi gana tvirtą pagrindą – keturias knygas, kurias iš lietuvių kalbos išvertė į japonų.

Prieš kelerius metus skrendant iš Vilniaus į Tokiją, Aya aplankė netikėtas noras – versti poeziją. Jaunos moters neatbaidė svaičiojimai, esą mokantis naujos kalbos eilėraščiai turėtų būti paskutinėje eilėje, ko vertėtų imtis.

„Nuėjau į knygyną, susiradau darbuotoją, pasakiau, kad apie lietuvių poeziją nieko neišmanau, ir paprašiau rekomendacijos. Knygyno darbuotoja man pasiūlė Salomėja Nėrį. Vėliau sužinojau, kad rašytoja yra labai kontroversiška asmenybė, bet jos eilėraščiai – labai gražūs ir puikiai tinkantys hiraganai. Be to, jos eilėraščiai atitinka japonų poezijos tradiciją“, – taip, anot A.Kimuros, jos rankose atsidūrė ryškiausias nepriklausomybės laikais išaugusios poetės rinkinys „Anksti rytą“, kurį per pusmetį ji išvertė į japonų kalbą. Kiek vėliau Aya ėmėsi Mariaus Marcinkevičiaus knygos „Maži eilėraščiai mažiems“, Jurgos Vilės „Sibiro Haiku“ ir S.Nėries „Eglė žalčių karalienė“.

Įvertino: A.Kimuros verstos knygos Japonijoje sulaukė nemenko susidomėjimo. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

„Sunkiausia vertimo procese buvo ne pats vertimas, o leidyklos paieškos. Ne vienoje vietoje sulaukiau klausimų, ar tokios knygos bus įdomios, kas jas pirks. Galiausiai man pavyko, – vieninteliam lituanistikos centrui Japonijoje vadovaujanti A.Kimura džiaugėsi tūkstančiais išleistų knygų, kurios rado savo šeimininkus. – „Anksti rytą“ buvo išleista 800 egz. tiražu, „Maži eilėraščiai mažiems“ – 2 tūkst. , „Sibiro Haiku“ – 4 tūkst., o „Eglė žalčių karalienė“ 800 egz. tiražu.“

Planuose – Maironis

Dabar vertėjos iš Japonijos akiratyje – Maironis. Tik kol kas Aya neapsisprendė, ar imtis lietuvių romantizmo poeto rinkinio „Pavasario balsai“, ar rinktis atskirus, geriausiai žinomus jo eilėraščius.

„Man patinka, kad Maironis daug rašė apie Lietuvą. Išvertusi jos eiles galėčiau japonams daugiau papasakoti apie jūsų šalį. Tik kol kas visa tai, apie ką kalbu, yra planas, o jo išpildymas truks daug ilgiau nei ankstesnieji. Kaip sakau, Maironis – tai didelis projektas“, – A.Kimura pridūrė, nesėdinti sudėtomis rankomis.

Šuo metu Aya verčia Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas Marytė“, kuriuo Japonijos žmonėms pasakos apie vilko vaikų likimą, kai po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

„Kas toliau? Dabar laukia kelionė atgal į namus ir mintys apie būsimą viešnagę čia, – A.Kimura neslėpė, kad kiekvienas apsilankymas Lietuvoje ją visapusiškai praturtina. – Čia labai šaunūs žmonės, gražus kraštovaizdis ir skanus maistas. Dabar šaltibarščių sezonas, tai mėgaujuosi jais. Labai skanu!“



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių